Papildyta:
Mokslininkai patvirtino, kad jeigu pakuojate dovanas, pakuokite dėžutėse, žmogus kuris gaus dovanėlę, labiau užsidegs smalsumu ir džiaugsmu.
ar zinojai, kad
Vienas iš 17 amerikiečių tiki, kad Naujųjų Metų šventė yra Kalėdų Senio gimtadienis.
Vienas iš 17 amerikiečių tiki, kad Naujųjų Metų šventė yra Kalėdų Senio gimtadienis.
QUOTE(Lediine @ 2010 10 28, 11:57)
Tai todėl mano šūnė juos taip mėgsta...
Baltiska Kaledu sanprata
Žemiausias Saulės taškas metų cikle, pati trumpiausia diena ir ilgiausia naktis. Žiemos Saulėgrįža įvyksta gruodžio 21‒22 dienomis, kas sutampa su astronomine žiemos pradžia. Saulė pasiekia savo žemiausią metų tašką, ir naktį, pasislėpusi už horizonto, užbaigia Metų Virsmą, palikdama mūsų pasaulį tamsiausios, ilgiausios ir paslaptingiausios nakties valiai. Ši naktis ‒ tarsi simbolinė Saulės mirtis, būsena prieš naują Gimimą, kuomet visa, kas gyva, priklauso tarsi dviem pasauliams. Tai pasaulių sąlytis, taškas, kuriame vyksta stebuklai, kuriame atsiveria pažinimas ir švenčiausias Kosminės Būties, Gyvenimo ir Mirties Rato sakralumas, kuomet žmogus Saulės virsme įžvelgia savo paties individualųjį kelią bei egzistenciją. Juk ne veltui sakoma ‒ kaip viršuje, taip ir apačioje. Kaip Danguje, taip ir ant žemės.
Pagrindiniai žiemiškos Saulės grąžos švenčių aspektai yra ilgiausios (Kūčių) metų nakties maginės praktikos, Devyniaragio Elnio simbolika, Kalėdų Senio vaizdinys, bei simbolinės medinės kaladės ‒ bluko sudeginimo apeiga (ciklų kaitos ritualas).
Žiemos Saulėgrįžos šventės susidėjo iš dviejų etapų: senųjų metų ‒ praėjusio gamtos ciklo ‒ palydų, ir naujųjų ‒ naujojo gamtos ciklo sutikimo.
Taigi, žiemos Saulėgrįžos naktis. Saulė užbaigia paskutinę savo kelionę dangumi senajame Metų cikle ir nusileidžia Vakarų šalyje. Pasaulis tarsi atsiduria pirminėje būsenoje ‒ tarp Mirties ir naujojo Gimimo. Paslaptingasis nakties pasaulis arčiausiai priartėja prie pasaulio žmogiškojo, o vidinis blankios išminties šviesos spindėjimas persmelkia išorinę tamsą. Tai nepažinta Gamtos pusė ‒ šalčio, burtų ir vėlių metas. Šią naktį žmogus suvokia nenutrūkstamą ryšį tarp Laikų kaitos. Mirusieji lanko gyvuosius, stichijos rodo ženklus, atgyja vanduo ir kalba ugnis. Dievai žmogui rodo pasaulėkūros dėsnius ir išmintimi apdalina ieškančius.
Prieš šią šventąją naktį motina pabarsto grūdų ant šeimos narių, o ypač ant vaikų. Šeimininkas grūdais pabarsto trobos kampus, krikštasuolį, židinį. Mirusiųjų vėlės tą vakarą suteikia stalui ir valgiams antgamtinės galios, o grūdai perduoda gyvybinę augimo jėgą.
Tą vakarą šeimos stalas paliekamas nenudengtas, nes buvo tikima, kad giminaičių vėlės ateis aplankyti savo namų. Ilgiausią metų naktį įmanomi visokie ateities spėjimai. Buvo atliekama daugybė burtų, skirtų vedybų, gyvenimo, derliaus, orų ateičiai sužinoti. Tikima, kad tą naktį galima išgirsti kalbant gyvulius, vandenyje pamatyti savo ateitį, o pats vanduo vidurnaktį virstąs vynu. Ištarti linkėjimai, žodžiai įgauna magiškos galios ir būtinai išsipildo ateityje. Juk nieko nėra neįmanomo šioje stebuklingoje paslapčių naktyje.
Patys archajiškiausi Žiemos saulėgrįžos ir Kalėdų vaizdiniai siejami su elniu, savo raguose nešančiu Saulę. Nepaprastai didelio elnio, elnio devyniaragio, kitur ‒ elnio auksaragio įvaizdis nuo senų senovės žinotas veik visose indoeuropiečių tautų mitiniuose vaizdiniuose. Paplitusi nuomonė, kad elnias arba briedis buvo įsivaizduojami, ypač Šiaurės tautose, kaip Saulės simboliai, savo plačiojoje tarpuragėje nešantys dangaus skliautu Saulę. Manoma, kad Eurazijoje akmens amžiuje atsiradusioje medžiotojų mitologijoje elnias įkūnijo Visatą, dangų, Mėnulį.
Baltų tautosakoje taip pat žinomas nepaprastai didelis devyniaragis elnias. Devyni ragai asocijuojasi su visoms indoeuropiečių tautoms šventu skaičiumi devyni ir sakralinėmis šio skaičiaus prasmėmis (9 ‒ tobulumo, užbaigtumo skaičius; triskart po tris; devyni pasauliai Šiaurės mitologijoje; devynios jūros, devynios marios). Manoma, kad senoviniuose vaizdiniuose elnias taip pat simbolizavo ir Mėnulį, o devyni jo ragai ‒ devynias paras nuo priešpilnio iki pilnaties. Pasakojama, kad baltas elnias išbėga per Žiemos Saulėgrįžą, o atbėga per Kalėdas. Tada jis pasirodo su naujai gimusia Saule ant ragų, skelbdamas apie naują ciklą, naujo pasaulio gimimą.
Taigi žiemos saulėgrįža iš tiesų buvo švenčiama iki Kalėdų. Apeiginėse Žiemos solsticijų dainose ant Devyniaragio Elnio ragų telpa ir visas fantastiškasis pasaulis, kuriame esanti nauja seklyčia, joje groja muzika, šoka jaunimas, o ant devinto rago kala kalviai. Kalėdų rytą pasirodęs elnias atneša džiaugsmą, naują Saulės atgimimą, ir naują gyvenimą.
Įdomu panagrinėti ir Elnio, kaip Mėnulio simbolio, aspektus, bei jo sąsajas su pasauliu per simbolinę Mėnulio prasmę. Kai kuriose kalėdinėse dainose sakoma, kad atbėgęs prie upelio Devyniaragis žvelgia vandenin, bandydamas suskaityti savo ragus:
Atlakia alnias devyniaragis
Oi Kalėda, Kalėda.
Jis atlėkis vandeny žiūro,
Oi Kalėda, Kalėda.
Vandeny žiūro ir ragus skaito,
Oi Kalėda, Kalėda. <...>
Oi ir dabėgo
Straunių upelį, Kalėda.
Vandenį geria,
Vandenin žiūri, Kalėda.
Oi aš pažiūrau
Ant savo galvos, Kalėda.
Ant mano galvos
Dzideli dzyvai, Kalėda.
Dzideli dzyvai,
Devynios šakos, dešimta strėla, Kalėda.
Kūčių nakties burtai taip pat siejami su vandeniu. Vanduo ‒ tai terpė, kurioje galima išvysti ne tik savo atvaizdą, bet ir nežinomus pasaulius, dalykus praeitus ir būsimus. Be to, vanduo siejamas su tam tikromis paslaptingomis stichijomis, pasąmone, burtais, pranašystėmis ir, žinoma, Mėnuliu. Naujos Saulės gimimas vyksta būtent tamsiausiu metų metu po ilgiausios Žiemos nakties, ir visą tai puikiausiai atsispindi Elnio su Saulę raguose, vaizdinyje. Tarytum pati juodžiausia naktis atneša mums šviesiausią dienos Saulę, tarytum dienos šviesa gimsta šaltos žiemos nakties ir paslaptingos Mėnesio karalystės galybėje.
Labai svarbi prasmė buvo teikiama ir Kalėdų senio apsilankymui.
Kalėdų rytą po trobas pradeda vaikščioti persirengęs žmogus, vaizduojantis Kalėdų senį. Kai kurie tyrinėtojai mano, kad tai susiję su žemdirbystės motyvais. Dar mūsų amžiaus pradžioje žmogus, apsirengęs išvirkščiais kailiniais, susijuosęs rankšluosčiu ir prisiklijavęs barzdą su krepšiu ir lazda eidavo iš vieno namo į kitą. Paklaustas prie durų, kas jis yra, atsakydavo, kad Kalėda atėjęs IŠ ANO KRAŠTO, kur miltų kalnai, medaus upės, alaus ežerai, ir nešąs visokių gėrybių.
Kiekvienoje troboje jis dalydavo įvairias dovanas, žaisdavo su vaikais, semdavo po saują visokių grūdų, berdavo juos gryčioje, linkėdavo gero derliaus. Tai reiškė auką Dievams ir sėjos imitaciją. Visgi gali būti, kad šis vaizdinys atėjo iš kur kas senesnių laikų. P. Dundulienė mano, kad Kalėdų senis vaizduodavo sudievintą prosenį arba žynį kalėdotoją, kuris užkalbinėdavo būsimą derlių, aukodavo namų dievams, vaizduodavo būsimąją magišką sėją. Išmintingasis proto senis pasirodo Pasaulio pradžioje, gimus naujai Saulei, ir vaikšto žmonių pasaulyje, mokydamas žmones išminties ir įstatymo. Argi tai nesisieja su senaisiais lietuviškais Senelio Dievo motyvais, argi tai nesisieja su bendraindoeuropietiškaisiais kosmogoniniais motyvais, kuriuose sakoma, kad kažkada labai seniai, tik ką susikūrus pasauliui, Dievas vaikščiodavęs tarp žmonių?
Ilgainiui šis mitas buvo įvilktas į įprastą kaimo žmogui žemdirbystės kontekstą, po Žemę keliaujantis Dievas ar mitinis žynys ‒ išminčius tapo Kalėdų Seniu, o sakralinis Metų ir Saulės Gimimas pradėtas sieti su gero ateinančio derliaus viltimi. Kalėdojimo apeigas pradėjo atlikinėti patys valstiečiai, lankydami vieni kitus, persirengę gyvuliais, nepažįstamais žmonėmis. Ypač svarbų vaidmenį vaidino persirenginėjimas ožiais ir jaučiais, kurie simbolizavo vaisingumą ir derlingumą.
Kita svarbi Kalėdų apeiga susijusi su kaladės ‒ bluko, simbolizavusio senuosius metus, deginimu. Nupjauta beržo kaladė, dar vadinama bluku, Kalėdų antrąją dieną su pašaipomis ir apmėtoma sniegu buvo pertempiama per visą kaimą ir jo pakraštyje sudeginama. Bluko vilkimas ir sudeginimas tarytum atkartodavo maginį ciklų kaitos ritualą, kuomet buvo atsisveikinama su tuo, kas sena ir atgyventa, ir sutinkama tai, kas nauja. Blukas galėjo reikšti ir senuosius vargus, nelaimes bei nesėkmes, kurie atiduoti Viską naikinančios ir Viską iš naujo kuriančios Ugnies galiai. Jo (bluko) turėjo jau iš anksto pagamintą kažkokį vaikiuką ar lėlytę, kurį perduodavo iš rankų į rankas. Tai reiškė naujųjų metų sutikimą jų pradžią. Tam pažymėti į sieną kaldavo vinį ar ragą, šventyklose (vėlesniais krikščionybės laikais) įmūrydavo plytą.
Per senuosius vargus ir džiaugsmus. Per kritimą, kilimą, įgautą patirtį, išmintį ir likimo smūgius juodžiausioje naktyje ir po visą apvalančios mirties gimsta švenčiausia Metų misterija. Naujoji Saulė Metai Žmogus ‒ Dievas.
Žemiausias Saulės taškas metų cikle, pati trumpiausia diena ir ilgiausia naktis. Žiemos Saulėgrįža įvyksta gruodžio 21‒22 dienomis, kas sutampa su astronomine žiemos pradžia. Saulė pasiekia savo žemiausią metų tašką, ir naktį, pasislėpusi už horizonto, užbaigia Metų Virsmą, palikdama mūsų pasaulį tamsiausios, ilgiausios ir paslaptingiausios nakties valiai. Ši naktis ‒ tarsi simbolinė Saulės mirtis, būsena prieš naują Gimimą, kuomet visa, kas gyva, priklauso tarsi dviem pasauliams. Tai pasaulių sąlytis, taškas, kuriame vyksta stebuklai, kuriame atsiveria pažinimas ir švenčiausias Kosminės Būties, Gyvenimo ir Mirties Rato sakralumas, kuomet žmogus Saulės virsme įžvelgia savo paties individualųjį kelią bei egzistenciją. Juk ne veltui sakoma ‒ kaip viršuje, taip ir apačioje. Kaip Danguje, taip ir ant žemės.
Pagrindiniai žiemiškos Saulės grąžos švenčių aspektai yra ilgiausios (Kūčių) metų nakties maginės praktikos, Devyniaragio Elnio simbolika, Kalėdų Senio vaizdinys, bei simbolinės medinės kaladės ‒ bluko sudeginimo apeiga (ciklų kaitos ritualas).
Žiemos Saulėgrįžos šventės susidėjo iš dviejų etapų: senųjų metų ‒ praėjusio gamtos ciklo ‒ palydų, ir naujųjų ‒ naujojo gamtos ciklo sutikimo.
Taigi, žiemos Saulėgrįžos naktis. Saulė užbaigia paskutinę savo kelionę dangumi senajame Metų cikle ir nusileidžia Vakarų šalyje. Pasaulis tarsi atsiduria pirminėje būsenoje ‒ tarp Mirties ir naujojo Gimimo. Paslaptingasis nakties pasaulis arčiausiai priartėja prie pasaulio žmogiškojo, o vidinis blankios išminties šviesos spindėjimas persmelkia išorinę tamsą. Tai nepažinta Gamtos pusė ‒ šalčio, burtų ir vėlių metas. Šią naktį žmogus suvokia nenutrūkstamą ryšį tarp Laikų kaitos. Mirusieji lanko gyvuosius, stichijos rodo ženklus, atgyja vanduo ir kalba ugnis. Dievai žmogui rodo pasaulėkūros dėsnius ir išmintimi apdalina ieškančius.
Prieš šią šventąją naktį motina pabarsto grūdų ant šeimos narių, o ypač ant vaikų. Šeimininkas grūdais pabarsto trobos kampus, krikštasuolį, židinį. Mirusiųjų vėlės tą vakarą suteikia stalui ir valgiams antgamtinės galios, o grūdai perduoda gyvybinę augimo jėgą.
Tą vakarą šeimos stalas paliekamas nenudengtas, nes buvo tikima, kad giminaičių vėlės ateis aplankyti savo namų. Ilgiausią metų naktį įmanomi visokie ateities spėjimai. Buvo atliekama daugybė burtų, skirtų vedybų, gyvenimo, derliaus, orų ateičiai sužinoti. Tikima, kad tą naktį galima išgirsti kalbant gyvulius, vandenyje pamatyti savo ateitį, o pats vanduo vidurnaktį virstąs vynu. Ištarti linkėjimai, žodžiai įgauna magiškos galios ir būtinai išsipildo ateityje. Juk nieko nėra neįmanomo šioje stebuklingoje paslapčių naktyje.
Patys archajiškiausi Žiemos saulėgrįžos ir Kalėdų vaizdiniai siejami su elniu, savo raguose nešančiu Saulę. Nepaprastai didelio elnio, elnio devyniaragio, kitur ‒ elnio auksaragio įvaizdis nuo senų senovės žinotas veik visose indoeuropiečių tautų mitiniuose vaizdiniuose. Paplitusi nuomonė, kad elnias arba briedis buvo įsivaizduojami, ypač Šiaurės tautose, kaip Saulės simboliai, savo plačiojoje tarpuragėje nešantys dangaus skliautu Saulę. Manoma, kad Eurazijoje akmens amžiuje atsiradusioje medžiotojų mitologijoje elnias įkūnijo Visatą, dangų, Mėnulį.
Baltų tautosakoje taip pat žinomas nepaprastai didelis devyniaragis elnias. Devyni ragai asocijuojasi su visoms indoeuropiečių tautoms šventu skaičiumi devyni ir sakralinėmis šio skaičiaus prasmėmis (9 ‒ tobulumo, užbaigtumo skaičius; triskart po tris; devyni pasauliai Šiaurės mitologijoje; devynios jūros, devynios marios). Manoma, kad senoviniuose vaizdiniuose elnias taip pat simbolizavo ir Mėnulį, o devyni jo ragai ‒ devynias paras nuo priešpilnio iki pilnaties. Pasakojama, kad baltas elnias išbėga per Žiemos Saulėgrįžą, o atbėga per Kalėdas. Tada jis pasirodo su naujai gimusia Saule ant ragų, skelbdamas apie naują ciklą, naujo pasaulio gimimą.
Taigi žiemos saulėgrįža iš tiesų buvo švenčiama iki Kalėdų. Apeiginėse Žiemos solsticijų dainose ant Devyniaragio Elnio ragų telpa ir visas fantastiškasis pasaulis, kuriame esanti nauja seklyčia, joje groja muzika, šoka jaunimas, o ant devinto rago kala kalviai. Kalėdų rytą pasirodęs elnias atneša džiaugsmą, naują Saulės atgimimą, ir naują gyvenimą.
Įdomu panagrinėti ir Elnio, kaip Mėnulio simbolio, aspektus, bei jo sąsajas su pasauliu per simbolinę Mėnulio prasmę. Kai kuriose kalėdinėse dainose sakoma, kad atbėgęs prie upelio Devyniaragis žvelgia vandenin, bandydamas suskaityti savo ragus:
Atlakia alnias devyniaragis
Oi Kalėda, Kalėda.
Jis atlėkis vandeny žiūro,
Oi Kalėda, Kalėda.
Vandeny žiūro ir ragus skaito,
Oi Kalėda, Kalėda. <...>
Oi ir dabėgo
Straunių upelį, Kalėda.
Vandenį geria,
Vandenin žiūri, Kalėda.
Oi aš pažiūrau
Ant savo galvos, Kalėda.
Ant mano galvos
Dzideli dzyvai, Kalėda.
Dzideli dzyvai,
Devynios šakos, dešimta strėla, Kalėda.
Kūčių nakties burtai taip pat siejami su vandeniu. Vanduo ‒ tai terpė, kurioje galima išvysti ne tik savo atvaizdą, bet ir nežinomus pasaulius, dalykus praeitus ir būsimus. Be to, vanduo siejamas su tam tikromis paslaptingomis stichijomis, pasąmone, burtais, pranašystėmis ir, žinoma, Mėnuliu. Naujos Saulės gimimas vyksta būtent tamsiausiu metų metu po ilgiausios Žiemos nakties, ir visą tai puikiausiai atsispindi Elnio su Saulę raguose, vaizdinyje. Tarytum pati juodžiausia naktis atneša mums šviesiausią dienos Saulę, tarytum dienos šviesa gimsta šaltos žiemos nakties ir paslaptingos Mėnesio karalystės galybėje.
Labai svarbi prasmė buvo teikiama ir Kalėdų senio apsilankymui.
Kalėdų rytą po trobas pradeda vaikščioti persirengęs žmogus, vaizduojantis Kalėdų senį. Kai kurie tyrinėtojai mano, kad tai susiję su žemdirbystės motyvais. Dar mūsų amžiaus pradžioje žmogus, apsirengęs išvirkščiais kailiniais, susijuosęs rankšluosčiu ir prisiklijavęs barzdą su krepšiu ir lazda eidavo iš vieno namo į kitą. Paklaustas prie durų, kas jis yra, atsakydavo, kad Kalėda atėjęs IŠ ANO KRAŠTO, kur miltų kalnai, medaus upės, alaus ežerai, ir nešąs visokių gėrybių.
Kiekvienoje troboje jis dalydavo įvairias dovanas, žaisdavo su vaikais, semdavo po saują visokių grūdų, berdavo juos gryčioje, linkėdavo gero derliaus. Tai reiškė auką Dievams ir sėjos imitaciją. Visgi gali būti, kad šis vaizdinys atėjo iš kur kas senesnių laikų. P. Dundulienė mano, kad Kalėdų senis vaizduodavo sudievintą prosenį arba žynį kalėdotoją, kuris užkalbinėdavo būsimą derlių, aukodavo namų dievams, vaizduodavo būsimąją magišką sėją. Išmintingasis proto senis pasirodo Pasaulio pradžioje, gimus naujai Saulei, ir vaikšto žmonių pasaulyje, mokydamas žmones išminties ir įstatymo. Argi tai nesisieja su senaisiais lietuviškais Senelio Dievo motyvais, argi tai nesisieja su bendraindoeuropietiškaisiais kosmogoniniais motyvais, kuriuose sakoma, kad kažkada labai seniai, tik ką susikūrus pasauliui, Dievas vaikščiodavęs tarp žmonių?
Ilgainiui šis mitas buvo įvilktas į įprastą kaimo žmogui žemdirbystės kontekstą, po Žemę keliaujantis Dievas ar mitinis žynys ‒ išminčius tapo Kalėdų Seniu, o sakralinis Metų ir Saulės Gimimas pradėtas sieti su gero ateinančio derliaus viltimi. Kalėdojimo apeigas pradėjo atlikinėti patys valstiečiai, lankydami vieni kitus, persirengę gyvuliais, nepažįstamais žmonėmis. Ypač svarbų vaidmenį vaidino persirenginėjimas ožiais ir jaučiais, kurie simbolizavo vaisingumą ir derlingumą.
Kita svarbi Kalėdų apeiga susijusi su kaladės ‒ bluko, simbolizavusio senuosius metus, deginimu. Nupjauta beržo kaladė, dar vadinama bluku, Kalėdų antrąją dieną su pašaipomis ir apmėtoma sniegu buvo pertempiama per visą kaimą ir jo pakraštyje sudeginama. Bluko vilkimas ir sudeginimas tarytum atkartodavo maginį ciklų kaitos ritualą, kuomet buvo atsisveikinama su tuo, kas sena ir atgyventa, ir sutinkama tai, kas nauja. Blukas galėjo reikšti ir senuosius vargus, nelaimes bei nesėkmes, kurie atiduoti Viską naikinančios ir Viską iš naujo kuriančios Ugnies galiai. Jo (bluko) turėjo jau iš anksto pagamintą kažkokį vaikiuką ar lėlytę, kurį perduodavo iš rankų į rankas. Tai reiškė naujųjų metų sutikimą jų pradžią. Tam pažymėti į sieną kaldavo vinį ar ragą, šventyklose (vėlesniais krikščionybės laikais) įmūrydavo plytą.
Per senuosius vargus ir džiaugsmus. Per kritimą, kilimą, įgautą patirtį, išmintį ir likimo smūgius juodžiausioje naktyje ir po visą apvalančios mirties gimsta švenčiausia Metų misterija. Naujoji Saulė Metai Žmogus ‒ Dievas.
šaunu Lyjantysis
Dar galima pridurti pamąstymui apie Kalėdų senį:
Vai atvažiuoja Šventos KalėdosPer aukštus kalnus
Per žemus klonis
Gelažų ratais
Šilko botagais
Pried.: lėlių Kalėda
Elnio devyniaragio įvaizdis sietuinas su saulės sugrįžimo ritualais. Vienoje dainoje at elnio rago ugnelė dega, stebuklingi kalviai (prisminkim Malalos kroniką) nukala žirkles, kuriomis karpomos medžių viršūnės, kad būtų galima pamatyti tėvulio (gal Dievo) dvarą, kur povinėja povos (visame pasaulyje paplitęs saulės įvaizdis).
Turime vienus iš turtingiausių senosios Europos papročius, gal verta juos prisiminti, atsisakyti cocacolinių pabaisų ir siaubingos reklamos isterijos.
Dar galima pridurti pamąstymui apie Kalėdų senį:
Vai atvažiuoja Šventos KalėdosPer aukštus kalnus
Per žemus klonis
Gelažų ratais
Šilko botagais
Pried.: lėlių Kalėda
Elnio devyniaragio įvaizdis sietuinas su saulės sugrįžimo ritualais. Vienoje dainoje at elnio rago ugnelė dega, stebuklingi kalviai (prisminkim Malalos kroniką) nukala žirkles, kuriomis karpomos medžių viršūnės, kad būtų galima pamatyti tėvulio (gal Dievo) dvarą, kur povinėja povos (visame pasaulyje paplitęs saulės įvaizdis).
Turime vienus iš turtingiausių senosios Europos papročius, gal verta juos prisiminti, atsisakyti cocacolinių pabaisų ir siaubingos reklamos isterijos.
Kalėdos - senoji ikikrikščioniškoji saulėgrąžos šventė. Krikščionybė ją kaip ir kitas (išskyrus Užgavėnes) prisitaikė sau.
QUOTE(Sunute @ 2010 11 23, 13:07)
Kalėdos - senoji ikikrikščioniškoji saulėgrąžos šventė. Krikščionybė ją kaip ir kitas (išskyrus Užgavėnes) prisitaikė sau.
Kaip dabar sekmingai pristaiko prekybininkai...
Man tai butu labai smagu, jei sioje temoje visi parasytu ir apie tai, kaip sia svente svesdavo ju tevai, seneliai...Gal ko nors pasimokytume, kazka nezinomo atrastume. Na daug maz zinome, kaip viskas vyko, bet butu smagu, kad kas pasidalintu konkrecios seimos patirtimi.
Pvz. Mano vienu seneliu (is mamos puses) seimoje sventes nesvesdavo. Jie buvo biedni, gal tik i baznycia nuvaziuodavo, o jokiu tradiciniu apeigu nesilaikydavo, tik plotkeles suvalgydavo vakarienei, pasimelsdavo. Zodziu tipiska dievobaiminga seima, kur pagoniskos tradicijos isnykusios. O va seneliu seimoje is tetes puses, tai visi issiprausdavo, susitvarkydavo, prosenelis kaip pats vyriausias eidavo paimt sieno is darzines, su juo pereidavo per visus gyvulius, ispeses duodavo visiem paragauti, o kas liko, padedavo po staltiese namuose. Valgydavo geresne vakariene. Na zinau tik tiek, kadangi seneliu nebera gyvu tarpe, tai negaliu paklausineti...
Papildyta:
Apie zodzio KALEDOS kilme:
Lietuvių kalba senasis šventės pavadinimas išliko pavadinti ir krikščioniškai šventei. Žodžio etimologija nėra visai aiški. Ji siejama su kolo ratu, savo ruožtu susijusiu su soliarine mitologija. Kitų žodis koliada skirstomas į kolo ratą ir Ladą, deivę. Treti žodį kildina iš lot. calendae pirmos mėnesio dienos, kuris galbūt susijęs su lot. calare. Tai gali būti skolinys iš baltarusių koljadá, panašiai kaip žinomas iš Latgalijos žodis kalada išmalda, plotkelė Kalėdos metu (Lietuvoje plotkelė labiau žinoma kaip kalėdaitis). Taip pat lenkų kolęda.
Kitose kalbose krikščioniškos ir nekrikščioniškos Kalėdos gali būti ryškiau atskirtos. Anglų kalbos Christmas kilęs iš senosios anglų kalbos Cristes mæsse Kristaus mišios. Kitas Kalėdų metui pavadinti vartojamas terminas Yule (arba Yuletide) yra susijęs su senosiomis germanų tradicijomis.
Romos imperatorius Aurelijus 274 m. įteisino Mitros kultą, o jo šventę (gruodžio 25 d.) paskelbė nedarbo diena.
Sio kulto pagrindu buvo sukurta krikscionybe...
Sio kulto pagrindu buvo sukurta krikscionybe...
Su Kalėdomis susijęs paprotys puošti eglutę. Gerbti medį senas paprotys. Medis mūsų protėviui buvo labai reikalingas: iš jo gaminosi darbo įrankius, po juo galima pasislėpti nuo lietaus, vėjo, dažno medžio vaisiai tinkami maistui. Medis dega. Ugnis reikalinga žmogui jo kasdienėje buityje. Amžinai žali medžiai žmogui kėlė dar didesnę nuostabą ir pagarbą. Todėl, pavyzdžiui, germanai nuo neatmenamų laikų garbino eglę, o kai kurie pietiečiai mirtą. Ilgainiui amžinai žaliuojančius medžius imta laikyti gyvybingumo, vaisingumo simboliais, apsisaugojimo nuo blogųjų dvasių priemonėmis. Kai kurie tyrinėtojai mano, kad žaliomis šakelėmis prieš Naujuosius metus dar senovėje būstus puošdavę graikai ir romėnai. Manoma, kad darbartinės naujametinės eglutės tėvynė Vokietija. Čia 1611 m. pirmąkart ją papuošusi grafienė Brieg. Iš Vokietijos eglutės puošimo tradicija paplito Anglijoje, anglosaksų kraštuose, Prancūzijoje ir Šiaurės Italijoje. XVIII a. eglutė jau žinoma visoje Europoje. Po Kalėdų eglute pradėtos dėti ir dovanėlės vaikams. Rusijoje kalėdinė eglutė XIX a. pirmojoje pusėje pasirodė miestuose, kuriuose gyveno vokiečių.
Į Lietuvą paprotys atėjo šio šimtmečio pradžioje. Pirmiausia jis paplito dvaruose, mokyklose, bažnyčiose (bažnyčia aiškina, kad eglutė simbolizuoja Kristų, o jos amžinas žaliavimas amžinojo gyvenimo viltį). Paprotys puošti Kalėdų eglutę itin paplito šio amžiaus ketvirtąjį dešimtmetį. Štai vienas J.Kudirkos aprašytas eglutės puošimo būdų Avilių apylinkėse: Čia eglutė atsirado 1916 m., nuo tų vokiečių. Eglutę pakabindavo ant kablio ties Kūčių stalu. Eglutės apačioje pritvirtindavo iš kūlio šiaudų suvertą ir visokiais kvadratais išlankstytą eglutę, panašią į vestuvinį sodą, tik daug mažesnę. Prikabindavo saldainių, raudonų laukinių obuoliukų, uždegdavo žvakutes. Antazavėje eglutės vietoje kabindavo šiaudinį sietyną. Tokiu sietynu per Kalėdas lubos buvo puošiamos ir Ukmergės rajone. Spartus eglutės pritapimas Lietuvoje suprantamas, nes aptinkama užrašymų buvus papročio Kūčių dieną kabinti rugių pėdą, o Mažojoje Lietuvoje Kalėdoms ant durų pritaisydavo eglių šakelių.
Ištrauka iš Atvažiuoja Kalėdos. Advento-Kalėdų papročiai ir tradicijos, sudarytoja Valiulytė S.
Į Lietuvą paprotys atėjo šio šimtmečio pradžioje. Pirmiausia jis paplito dvaruose, mokyklose, bažnyčiose (bažnyčia aiškina, kad eglutė simbolizuoja Kristų, o jos amžinas žaliavimas amžinojo gyvenimo viltį). Paprotys puošti Kalėdų eglutę itin paplito šio amžiaus ketvirtąjį dešimtmetį. Štai vienas J.Kudirkos aprašytas eglutės puošimo būdų Avilių apylinkėse: Čia eglutė atsirado 1916 m., nuo tų vokiečių. Eglutę pakabindavo ant kablio ties Kūčių stalu. Eglutės apačioje pritvirtindavo iš kūlio šiaudų suvertą ir visokiais kvadratais išlankstytą eglutę, panašią į vestuvinį sodą, tik daug mažesnę. Prikabindavo saldainių, raudonų laukinių obuoliukų, uždegdavo žvakutes. Antazavėje eglutės vietoje kabindavo šiaudinį sietyną. Tokiu sietynu per Kalėdas lubos buvo puošiamos ir Ukmergės rajone. Spartus eglutės pritapimas Lietuvoje suprantamas, nes aptinkama užrašymų buvus papročio Kūčių dieną kabinti rugių pėdą, o Mažojoje Lietuvoje Kalėdoms ant durų pritaisydavo eglių šakelių.
Ištrauka iš Atvažiuoja Kalėdos. Advento-Kalėdų papročiai ir tradicijos, sudarytoja Valiulytė S.
