O as pasidalinsiu savo patirtimi.Kai as buvau vaikas,i musu nama atsikrauste nauji kaiminai.Mama ir jos nesveikas sunus.Jis is pradziu buvo tilus,ramus.Sededavo sau tyliai ant laiptuku.
Bet jug vaikai yra ziaurus...Ir prasidejo.Kas kokia nesamone jam pasakys,kas pastums,kas mes ka nors (tipo netycia).
Po keliu menesiu jis pradejo agresivet(O tokiems zmones labai daznai buna labiau fiziskai issiviste.ta prasme stipresni).Jis pamates kad kas is tu vaiku eina po jo langais,apmetydavo is geliu vazonu.Gasdindavo.Paskui pradejo juos gainiotis...Ir svarbiausia...:JIS NIEKADA NELIESDAVO TU<KURIE JAM NIEKO NEDARE.
As nieko jam nesu padarius,todel ir manes jis neliete.Nors iki dabar atsimenu,kaip stypriai as jo bijojau.
Tu "nuskriaustu" vaiku tevai,pradejo lakstyti pas jo mama.Grasinti jai.Skustis visur.Gailetis savo vargseliu vaiku.Ir manes tuo tarpu.
Nei viena mama nezynojo tikros priezasties.NEI VIENA!!! Mano taip pat.
Tik po daug metu as supratau,kad ne mus reikejo gint nuo to vaikino.O ji nuo musu.
Po tos vasaros tam vaikinui pablogejo.Mama jo neisleisdavo i lauka,kad ko nors nepriuptu.Jis buvo izoliotas.Po 2 metu jie isvaziavo gyvent i vienkemi....Toliau nuo "NORMALIU"............
....Nieko nepuolu ir neuzstuoju.Tokia yra realybe.Beveik 100 %
