Neištikimybė, ar atleistumėt? II

Nu ir tu iš paskos man su visomis savo alyvomis

As salta dusa pylu..
oij snekejo su moterim,puole ieskoti su kuo dar nu zinai..

Juk galima draugyste ir be sekso.

galima galima.... pirmus kelis mėnesius iki pirmo bučinio

jeigu iki jo neprieini, vadinasi nei veinam jo ir nereikejo.

Nu eini eini ir vis tiek kur nors nueini. Tai va, aš ir sakau, taip ir nueini iki to bučinio. O jei neprieina, tai arba bernas gėjus, arba merga kokia užsifrigidinus

galima aisku.. a ko sypsaisi tada?

Kad dar nesu visiskai sugedusi

O gal esi,tik bijai pripazinti

Nebijau. Stengiuosi sau nemeluoti ir tu nebalamutink
Papildyta:

tai vat kaip. pati nenoretum zinoti, kad vyrelis pas kokia feja lankesi, o kitai-abejojanciai sakai-visi vyrai kuiliai, ane?

Kur sakiau kad visi kuiliai?? Zinojimas absoliutus tai ne tas zinojimas,kuri atnesa tau artimieji.. cia jau visai skirtingi dalykai..
Papildyta:


Susibalamutinsi pati.. as ne prie ko svarbu sau nemeluok

Pataria psichologė Vaida Platkevičiūtė

Priimti faktą, jog mylimas žmogus, sutuoktinis nesugebėjo išlikti ištikimas jūsų sąjungai, tikrai nelengva. Turėtų būti ir pikta, ir liūdna, ir gaila sukurto ryšio, kuris greičiausiai griuvo tą pačią akimirką, kai jūs sužinojote apie žmonos neištikimybę. Turėjote patirti pragariškas kančias suvokdamas, kad tarp jūsų atsirado dar vienas žmogus, vien vaizdas apie kurio buvimą šalia sutuoktinės ima smaugti. O ką jau kalbėti apie pusiau plėšiantį norą susigrąžinti žmoną, vėl turėti ją sau ir supurtantį reginį, jog ji atsidavė kitoms rankoms. Tuomet greičiausiai bet koks atleidimas atrodo kaip dovana jai, kurios ji neverta.


Iš tikro labai gaila, kad jūsų santuokai teko patirti neištikimybės skonį. Ir kad jūs dabar kenčiate, bandydamas atsikratyti nemalonių išgyvinimų, minčių ir vaizdų. Prie viso to dar turite keliauti sudėtingu atleidimo keliu, kuris susidūrus su žeminančiais ir ypatingai mus skaudinančiais mylimų žmonių veiksmais, net jei jie yra jų silpnybės išraiška, oi, nelengvas... Ir, matyt, labiausiai čia jums gali padėti jūsų vidinė stiprybė ir sugebėjimas pažvelgti į tai, kaip į jūsų poros bendravimo pasekmes, o ne vien tik žmonos atsakomybę.

Taip, ji, jūsų akimis, suklydo. Įskaudino jus. Pasidavė momentinei silpnybei. Ji neišlaikė atsakomybės egzamino. Išdavė jūsų pasitikėjimą. Nepateisino jūsų lūkesčių. Ir jūs turite visą teisę ant jos pykti, ją niekinti ir palaikyti savyje glūdintį slogulį. Tik čia yra vienas, bet...

Perskaičiusi jūsų pasidalinimą, prisiminiau vieną ištrauką iš Jean Monbourquette knygos “Menas atleisti” (2001m.). Joje kaip tik aprašoma žmogaus, patyrusio neištikimybę istorija apie tai, kaip kiekvieną dieną besinešiojama našta jį sulenkė, prispaudė prie žemės ir padarė nebegyvą. Ir kaip jis išlaisvėjo ir atgijo, kuomet gavo malonę atleisti neištikimybę. Kaip atgijo jo akys ir palengvėjo jo širdis...

Toje pačioje knygoje vaizdžiai parodoma, jog atleidimas nėra greitas ir lengvas procesas. Pirmiausiai svarbu norėti tai išgyventi, su kuo nors pasidalinti patirta nuoskauda, pasiryžti nekeršyti, išgventi pyktį, liūdesį, nusivylimą, paklausti savęs, koks yra jūsų indelis visame tame, priimti mylimosios suklydimą kaip silpnumą, o ne sąmoningą norą jus įskaudinti ir galiausiai pradėjus tyliai kartoti “Atleidžiu!”, vis tvirčiau, garsiau ir užtikrinčiau tarti šį žodį.

Atleisti nereiškia vėl grįžti prie to paties santykio. Gali būti, jog ilgainiui suprasite, kad visgi nebenorite ar negalite būti kartu su savo žmona. Tačiau nebejaučiate nuoskaudos, paleidžiate ją, nebesmerkiate, nebesijaučiate vertingesnis, geresnis, doresnis. Juolab kad galvojant apie neišikimybę, derėtų nepamiršti, jog ji atsiranda tuomet, kai tarp dviejų žmonių iškyla tuštuma, kurią galėjo užpildyti bet kas.

O už nemokėjimą kalbėtis apie sunkumus, juos spręsti, negebėjimą išgyventi sunkių laikų ir vienas kitą panešėti tais laikotarpiais, kai sunkiau eiti drauge, esate/ buvote atsakingi abu. Treti žmonės yra ne tik asmens silpnumo išraiška, bet ir ženklas, jog sutuoktiniai buvo apleidę vienas kitą.

Labai dažnai mes kalbame apie atsakomybę, kuri yra tarsi mūsų saugumo garantas. Kai kitas pasirenka santykį su mumis, tampa mūsų žmona ar vyru, mes tarsi atsipalaiduojame: “Jis atsakingas, kad išliktų mums ištikimas, kas beįvyktų”. Ir tai yra tiesa. Bet ar nepanašu, jog tuomet patys nusimetame atsakomybę rūpintis savo mylimu žmogumi, siekti jo kiekvieną dieną, globoti, būti su juo džiaugsme ir varge, klajonėse ir abejonėse, dėl jo paties, ne dėl mūsų. Laukti iš jo šilumos, artumo, o ne reikalauti, galvoti, jog jis, būdamas mūsų sutuoktiniu, privalo kęsti mus visokius ir visada. Ir jei jis vieną dieną suklumpa, jis atsakingas už tai ką padarė, greičiausiai net už mūsų nesugebėjimą atleisti...

Išdavystė yra silpnybė, tačiau kitų negebėjimas, mažumas, o ypač pačių artimiausių, yra puiki proga mūsų kelionei į šventumą, augimui per kančią...