Vaikas nekalba 10-oji tema

Na tai ką jau čia... daug kartų buvo rašyta: artikuliacijos aparato mankšta (galėčiau atsiųsti pratimėlių į el.p.), rankų pirštukams daug darbo (plėšyti popierių ir aplikuoti, lipdyti, varstyti, karpyti pagal kontūrą ir t.t. Taip pat masažuoti delniukus, pirštukus. Labai gerai ir vaikui smagu sugrūsti plaštakas į žirnius, pupeles, ryžius ir gniaužyti juos); pagal galimybes lankyti kineziterapiją, masažus ir t.t., ir pan...

aš sėdėdavau ir prašydavaus leisti pasėdėti... kad suvokčiau kas vyksta, ir kaip vyksta.


Bet Tu teisingai parašei Aš parašiau apie tai, kur man po šiai dienai labai skauda. Ta psichologė bandė išgydyti mano ryšį su uošviais. Atsiprašau, aš to nepaminėjau... Kadangi ji taip teigiamai apie juos kalbėdavo, tiek improvizuodavo, kad man net jau būdavo bjauru viską neigti.. kartais ji mane priremdavo savo argumentais, ir jausdavaus saugi ir tikinti ja pačia. Na, kad ji išmano savo dalyką.. bet labai greitai viskas subliukšdavo..
Ta psichologė pabandė ateiti iš toliau į mano ryšį su vaiku.. pabandė pirmiausia pagydyti ryšį su jo seneliais.. bet aš negaliu jiems atleisti ir jau niekada neatleisiu. Viskas? sugadinau ryšį su vaiku? Ko gero... nes aš jaučiuos kaip tas laukinis paukštis.. kai kas nors svetimas įkiša savo smirdančias rankas į jo lizdą, liečia kiaušinius ar mažus paukštukus, jis jį palieka...

O jeigu vaikui visa šita veikla yra neįdomi ir jis jos atsisako?

ačiū,visą tai pastoviai darom ...patinka jai darbeliai ir daržiuke ir namie,galgi prasilaušim kada nors

Skruzdėda,

1. Tegu interpretuoja kaip nori ir kaip kam reikia Man tai kas. Man svarbiausia, kad aš išlipau ir pasakiau visiems, neslepiu šito. O visa kita - jau ne mano reikalas. Aš, nors ir buvau perskaičius daug visokių psichologijos knygų, nebuvau supratusi dėl savo ryšio su vaiku nieko. Bet užteko keleto psichologės ''bakstelėjimų'' ir man viskas paaiškėjo. Bet negalvokit, kad paaiškėjo sėdint kabinete - paaiškėjo, kai visą gautą teoriją pradėjau teisingai taikyti praktikoje ir kai ėmiau matyti efektą.

2. Yra tokia psichologijos teorija apie žaidimus. Apie juos man irgi užuominomis kalbėjo psichologė, bet išsiaiškinau iki galo viską tik šią vasarą. Oi kiek ten daug reikėtų tau paaiškinti - visą traktatą parašyti. Esmė trumpai - visi žmonės žaidžia žaidimus tam tikrus. Tie žaidimai yra gerai, bet iki tam tikro lygio. Jei žmogus perdaug užsižaidžia, tai ima kenkti ir jam ir aplinkai. Žodžiu ten tokie subtilūs dalykai, labai daug aiškinti. Gariau pati pasiskaityk knygose

3. Radau ne vienoje vietoje dėl autizmo, kad tai - visos šeimos santykių problema. Apie tai ir Lapino knygose ir kai kurių amerikiečių psichologų knygose yra (tik dabar tiksliai negaliu atgaminti, kur konkrečiai skaičiau).

Apskritai visos psichinės ligos kai kur apibūdinamos kaip visos šeimos santykių rezultatas. Ne tik psichinės - ir psichosomatinės tokios kaip astma, alergijos, skrandžio opos ir kt. Kad tas ligas palaiko visa šeimos sistema, nes pažiūrėjus tam tikru kampu - visai šeimai tos ligos pasirodo naudingos.

Beje atsimenu ir savo vaiko psichiatrės žodžius, kad šiuolaikiniam pasauly vyrauja toks atstumiantis ir nepriimantis bendravimo būdas, kad žmogus nuo gimimo jaučiasi absoliučiai vienišas. Ir tada jos žodžiai: ''nuo to ir prasideda visos psichinės ligos''.

Aišku, aš neturiu tokios praktinės patirties, kad patvirtinčiau, ar paneigčiau visa tai dėl tokių rimtų ligų. Bet kartais pamąstau ir jaučiu, kad maždaug įsivaizduoju kaip tai vyksta ir kad tai ko gero tiesa.

Na, va pamėginau vėl tave ''vytis''. Ką darbar, skruzdėda, darysi? Ar bėgsi toliau, sakydama ''tikrai nieko nesuprantu, tai parašyk man tiesiai šviesiai''? Ar gal baik žaidimą, sustok, pagalvok ir daryk, ką nuspręsi.



Naitai, nori mano nuomonės? Aš manau, kad svarbiausia susitvarkyti toj pagrindinėj šeimoj - Mama, tėtis, vaikai. Tada savaime išsispręs visi kiti ryšiai. Prie ko čia uošviai jūsų šeimoj? Tu neteisingai galvoji, o psichologė negali tiesiai sakyti, kad tu neteisingai galvoji, ji turi užvesti tave ant kelio, kad tu pati tai suprastum. Tai toks universalus (ir tikrai teisingas) metodas, kad žmogus turi pats suprasti ir nuspręsti. Taigi gydyti santykį reikia pirmiausia su vyru ir vaikais. Aš čia biški nusikalstamai tau sakau, teisindamasi, kad nesu psichologė ir etika man tai leidžia

O tada pamatysi kaip lengvai nuspręsi, kas yra tavo uošviai ir ką su jais daryti.

Sakau tai iš patirties, ką padariau aš su savo mama.

Naitai, vyras ir vaikai. Štai kur tavo šeima. Viskas nuo tavęs joje priklauso. Nuo jūsų penkių

Jei psichologė bandytų gydyt mano ryšį su vaiko seneliais - visais keturiais, tai turbūt būtų paskutinis kartas, kai lankausi pas ją... Turi būt kitų kelių...

Bet labai sunku kažką suprast, kai nesuprantu, kas turima galvoje, kalbant apie ryšį su vaiku. Ar tai kažkas tokio nerealaus, ką reikia atstatinėt? Ar jis gali būti apskritai blogas ir sugadintas, kai vaikas dar mažiukas?

Gali. Jei tave mama augino iškraipytai, jei seneliai buvo tokie ir taip toliau ir taip toliau.

Alvyda, tai labai sudėtinga paaiškinti. Tuo labiau raštu. Gyvai ne iš karto suprastum, o ką čia apie internetą bekalbėt.

Čia reikia specialiai lavintis apie tai, domėtis, galvoti...... Ir manau, kad vis tiek gyvai bendrauti su tuo išmanančiu specialistu, taip pat stebint, kaip jis bendrauja su jumis ir jūsų vaiku.

Lengviau yra numoti ranka ir pasakyti ''netikiu, nesąmonė''. Ir tai yra jūsų teisė beje

Yra kitų kelių - astrologija, būrėjos, karma, sensokorekcija

Neišdrįsdavai net psichologo kabinete deramai užpykti ant uošvių ir pačios psichologės Kas tave išmokė tokio nuostabaus mazochizmo ir kuo jis tau pačiai naudingas Kuo jis naudingas tavo uošviams?

Iš to, ką parašei, manau, kad psichologė gerai dirbo savo darbą. Tik tau pritrūko tavo pačios tam tikrų įžvalgų

Na taip, sutinku... Tiesiog kiekvienas matyt tikimės, kad duodame daugiau, nei esame gavę... Ir aš noriu tuo tikėt... Nors numoti ranka neketiniu ir pasakyt, kad nesąmonė - taip pat...

Sakydama "kiti keliai" tikrai turėjau galvoje ne tai - o suabejojau, ar būtina atstatinėti ryšį su seneliais. Tiesiog įdomu, ar neužtenka suvokti, kas buvo daroma ne taip, kokios klaidos velkasi iš kartos į kartą? Tiesiog nesuvokiu, kam man pvz. atstatytas ryšys su tėvu eks alkoholiku, kuris man į akis pasakė, kad aš ne jo vaikas ir nemačiau jo 17 metų ir kuris mano vaikystėje paliko tik juodus prisiminimus - ar tokio žmogaus reikia mano ir mano vaiko gyvenime?

atrodo, gaudau mintį.. ir esu nusprendus, kur yra vieta mano šeimos.. bet kartais mano šeimą pradeda ardyti svetimos smirdančios rankos - uošviai. Vyras niekaip negali nusikirsti bambagyslės, ir tai aišku kažkaip ateina į mūsų vaikus.. visai tikiu, kad ligos eina iš šeimos santykių.. dar labiau tikėčiau, jeigu autizmas eitų su trečiu vaiku, ar bent jau antru.. nes kol gimė pirmagimis, ir pradėjo ryškėti jo diagnozės, santykiai su vyro familija nebuvo dar tokie komplikuoti. Priešingai, atrodė viskas netgi gražu... nors užslėptus durnumus mačiau ir skyriau, bet vaidinau, kad nepastebiu, kad toleruoju, kad žmonės gali būti visokie... *****... išmėčiau tiek metų...


cha cha... kiek reikia iškentėti, pažinti, suvokti, kad suprastum, kad tarmim mano tėvai mane augino iškraipytai ... na aš apie savo tėvus taip niekada nepasakyčiau.. bet va apie uošvius.. savo vaikams totaliai sulaužė gyvenimo stuburus... totaliai.. dukrą augino tam, kad ji juos nukaršintų senatvėj, neleido su bernais draugaut, ta dabar matyt pasąmonėj siautėja iš piktumo dėl nesukurtos šeimos, neišnaudotos motinystės; sūnus augino tam, kad šie jų dukra, savo seserim rūpintųsi. O marčios - svetimos. Tik va anūkai yra savi.

Tema apie vaiko raidos problemas.. nekalbėjimą.. bet tai tikrai turėtų ateiti iš šeimos..
Papildyta:

na bet tada kas yra tolerancija? Aš labai nuoširdžiai nekenčiu anos pusės.. susigadinau sau sveikatą po jų apkaltinimo dėl vaiko bėdų.. Jie kaltina mane tokiais gan materialiais dalykais - aš nėštumo metu dirbau jų nuomone pavojingą darbą ir tai pakenkė vaikui. Nors kiek klausiau genetikų, neurologų, nėra niekur apie tai pastebėta... O aš matau, kad jų visa gyvensena yra ištisai psichinei sveikatai pavojinga.. nors iš šono - eilinė, tvarkinga, pamaldi ir darni šeima.
Mano tėvai kai susipažino su jais, tai jiems labai jie patiko.. Mama vis sakydavo - neužgauk, jie vyresni, nusileisk - jie vyresni.. Aš neužgaudavau, nusileisdavau, nutylėdavau.. biškį laužiau savo stuburą, kad tik mamos savo neužgaučiau.. Hmmm.. gal ir buvo šiek tiek mazo....

Čia neina kalba apie bendravimą su tuo, su kuo tu visai nenori ir nenaudinga tau bendauti. Čia ryšys - visa sistema santykių. Santykis čia ne materialus bendravimas, tai tokia dvasinė būsena, išreiškianti tavo poziciją.

Na sudėtinga čia. Bet reik gilintis jei nori kažką suprast.



Man patinka kaip tu mąstai

Aš pilnai jau suvokiau, kad mano vaikas nekalbėjo dėl psichologinių priežasčių. Nežinau, kaip ten su sunkesnėm ligom, bet pilnai įsivaizduoju kad ir taip gali būti.
Papildyta:


Galbūt konfliktas - tiesos atvėrimas - išgelbėjo tavo kitus vaikus

Tai kad Jūs ant jų tikrai pykstate. Kodėl čia KeliMutu nusprendė, kad nemokate to daryti Ne Jūs viena taip ,,mylite" savo uošvius

Tiesą pasakius, nesupratau: ar uošviai kaltino Jus, ar Jūsų darbą

Kai kas, manau, sakytų, kad reikia susivaldyti, susitvardyti. Susitvardymas - tai ne tik nuoskaudos nurijimas ir nutylėjimas. Tai ir gebėjimas ramiai pasakyti kitam, kad jis įskaudino, kad su jo nuomone nesutinkam. Tuomet blogos emocijos nesikaupia viduje, netampa tiksinčia bomba, kuri vieną kartą sprogs. Ir tai nieko neįskaudintų.

Bet nepatarinėju taip daryti, nes pati tik mokausi būti tokia visur ir su visais Tačiau žinau tiksliai, tai veikia. Bendraudama su anyta beveik nuo pažinties su ja pradžios kalbu atvirai visiškai ramiu tonu. Nelabai ji ir gali paveikti mano šeimos gyvenimą. Jei paveikė, tai prieš daugelį metų auklėdama mano vyrą

Bet jeigu uošviai patys nesirenka tono ir žodžių su Jumis kalbėdami, nebegalite daugiau kentėti, tai kitą kartą rėžkit, ką galvojat apie tai, jiems į akis.