Mistiškas dalykas tas visas "rimtas" reikalas. Su vyresniojo vaiko vidurių užkietėjimu vargstam nuo pusės metų. Tuo tarpu antrąjį "žvyginam" kas vakarą, nes negalim duoti kyvių, kuriuos be galo mėgsta, nes kartais ir dukart per dieną eina "draugauti su puodu". Mat, apetitu nesiskundžia.
Vyresnėlis tai aiškiai įsitaisęs psichologinę problemą (nori, bet užspaudęs vaikšto tol, kol gali kentėti). Anksčiau kakodavo kartą per savaitę (užtat GAUSIAI ir ilgai). Bandėm įvairiais metodais su tuo kovoti, bet nelabai sėkmingai. Užtat, kai pradėjom kasdien vos ne prievarta (ne kad nori, o kad reikia) maitinti kyviais, bent jau nebereik ašaroti, nes viduriai minkštesni, todėl ir tuštinimasis neskausmingas (bent jau), nors ir nereguliarus.
Įdėmiai perskaičiau visus postus. Bet turiu pripažinti, kad saviškiam ne ką iš natūralių priemonių bepritaikyčiau, nes džiovintų vaisių kompotų ir pan. net į burną neima (pauosto, tuo viskas ir baigiasi). Kefyro (anei pieno) negeria. Avižinę košę su trintom braškėm valgo vos ne kasdien pusryčiams ( na, kokias 4 dienas per savaitę - įprotis), bet tai įtakos tuštinimosi dažniui neturi. Burokėliai - kada ne kada valgomi. Bet apskritai, kai blogio šaknys - psichologinės, maistas ne prie ko. Mes "vadavomės" irgi psichologiniu būdu. Kai pradėdavo darytis neramus (nuo didelio noro sulaikyti), duodavom gliukozės tabletę, sakydami, kad tai laisvinamieji. Suveikdavo. Ir pradėjom kyviais minkštinti vidurius. Dabar jau tuštinasi 2-3 kartus per savaitę, nors galutinai psichologinės baimės dar neišgyvendinom. Tiesa, kartais duodu Laxygal lašų (jei matau, kad vėl gali ilgesnį laiką užsilaikyti).
Siūlyčiau iš pradžių minkštinti vidurius, reguliuojant maistą (pvz, kyviai - mikština, bananai - kietina), ir naudoti kokius nors vaistukus, kad vaikas suprastų, jog tai ne visada skausmingas procesas. Tokiu būdu pašalinus psichologinę priežastį, su laiku tuštinimosi problema turėtų išnykti.
Sėkmės kolegoms.
Mandagumas - tai nerašytas susitarimas ignoruoti vienas kito dorovės ir intelekto skurdą ir jo nepabrėžti. - A. Šopenhaueris.