Aš ir mano autistukas

ta prasme, kad mamyte pati vaiksciotu pas psichiatra, ne vaika vestu? As tai nevaisciojau, man uztekdavo pokalbiu su vaiko psichiatre. Patikartu su sunum pagerdavau Sedatif kartas nuo karto, kad ramiau butu. Siaip ir as gan ilgai pergyvenau del diagnozes, buvo momentas kai panikavau kaip reikalas, net galvojau ar nereikia i kokia internatine mokykla vaiko leisti, kur tik savaitgaliais pasiimciau namo, nes tipo ten specialistai geriau mokes su juo elgtis. Bet gydytoja atkalbejo, pasake, kad namie jam kaip tik geriau. Ir ji buvo teisi. Jokie specialistai ir jokios spec metodikos negali duoti tiek, kiek pati mama. Kai reikia - palepini savo vaika, kai reikia - prispaudi. As tiesa sakant per mazai spaudimo sunui dariau. Lyg ir... Nes nesugebejau islaikyti reikiame rezimo, drausmes, dabar sunkoka buna su juo susikalbeti, kai reikia ruosti pamokas, praustis, svariai apsirengti ir pan. IS kitos puses, nesu tikra, kad buciau ji tikrai prie viso to ipratinus, jei buciau is paskutiniuju reikalavus, kaip rekomenduoja specialistai. Nes jis labai smarkiai reaguodavo i bet koki spaudima, ir nervindavosi itek, kad paskui keliu dienu prireikdavo, kol aprimdavo ir vel galedavome susikalbeti. Tiesiog stengiausi auginti ji be stresu, graziai, svelniai, atsargiai bendraudama. Dabar jis ramus zmogutis, kai reikia atlikti tai, kas jam nemalonu, pasistengiu argumentuotai ir itikinamai pasikalbeti. Paprastai tas nesuveikia, kai reikia nesti siuksles arba sluoti grindis Nu bet juk ir ne autistukai situ darbu dazniausiai nemegsta ir ypac paaugliai berniukai sakojasi, kai mamos vercia padeti buityje Misis.zd, as daznai sau sakau, kad mano vaikas, nors ir netipiskas, sunkesnio budo, bet jis tikrai ne pats blogiausias pasaulyje... Nezinau koks butent yra tavo vaikutis, kokio jis amziaus, bet galiu nuraminti - daug kas yra isaugama, kintama, tie vadinami "blogi iprociai", kurie taip nepatinka aplinkiniams ir mums, tevams, - jie nera blogi, ir su jais galima gyventi, juos koreguoti. Tik visks vyksta kitaip ir leciau nei su standartines raidos vaikais, bet svarbiausia, kad VYKSTA, juda, eina i prieki, musu vaikai tobuleja, tik gal siauresniu spektru nei ju bendraamziai. Man irgi sirdi spaudzia, kai palyginu savo sunu su 2 metais jaunesniu broliu, nes ju gyvenimo budas skiriasi kaip diena nuo nakties, ir matau, kad vyresnelis kencia del savo kitoniskumo, jis depresuoja del to. Bet tikiu, kad su viskuo susitvarkysime, tik is leto, palaipsniui.... Be to, man padeda mano sesuo. Ji gyvena UK, ir sako, kad mano sunus ten neissiskirtu is minios, nes didzioji dauguma zmoniu ten tokie, kaip jis... Keistoki, savotiski ir t.t. Be to, ten jaunimas kur kas bjauresnis nei pas mus - alkoholis, tukalai, narkotikai... Sitie dalykai daug blogiau nei AS. Ir as dziaugiuosi, kad mano vaikas toks naminis, prisirises prie manes, stengiasi buti man geras, nors ne visada jam gaunasi, ir tt ir pan. Yra ir pliusu, ir minusu, kai vaikas toks. O gyvenime juk visada yra tiek pliusu, tiek minusu. Juk kiek nedoru ir blogu zmoniu isauga tarp tu, kurie niekuo neserga, bet skaudina savo artimuosius baisiu gyvenimo budu. Tai ko as turiu pergyventi del savo naminio, jaukaus sunaus. Gal jis nemegsta apsikabinimo, bet jis svyti is laimes, kai yra pagiriamas, kai jam pasiseka kazka atlikti teisingai. Tai tikrai gera.
Ir tu nurimk - atrask tuos gerus dalykus, kuriu bent jau uzuomazgos pas vaikiuka tikrai yra, jei jis dar nedidelis. Tiesiog reikia lankstumo gyvenant su tokiu nelanksciu, sunkiai besiadaptuojanciu vaiku. Mamyte tam ir yra, kad palaikytu vaika, ir padetu jam prisitaikyti siame gyvenime. Svarbiausia, buk stipri pati. Ir nepastebesi kaip vaikas uzaugs. Kad su mano vaiku ne siaip charakterio problemos, o kai kas rimciau, suzinojome kai jis pradejo eiti i mokykla. Iki to laiko tiesiog ignoravau darzelio aukletojas ir visus, sakancius, kad blogai aukleju vaika, kad jis nesukalbamas. Dabar jau 11 metu, kai lankomes pas specialistus ir ka galiu pasakyti - per ta laika buvo visko. Kartais progresas tiesiog suoliuodavo, kartais viskas sustodavo vietoje 2-3 metams ir apimdavo neviltis. Bet svarbu nepasiduoti, nes viskas yra praeinama, isgyvenama, ir gyvenimas teka sava vaga. Jokiu budu nepasiduok liudesiui. Be asaru nei vieno vaiko neuzaugina jokia mama. tiek sveiki vaikai, tiek ligoniukai privercia mamas pergyventi, tik del skirtingu dalyku. Svarbiausia - nepanikuoti. Pati sau ta daznai kartoju, ir visai padeda Taip kad laikykis

dėkui. man irgi šitas vaikas baisiai fainas

autizmas mano gyvenime atsirado pernai vasarą.
kai pradėjau ieškoti apibūdinimo Jokūbo keistenybėm. tadaį rankas pakliuvo mamos žurnalas su bruožais tinkančias autizmui. ir varnelių,kad tinka, buvo gerokai daugiau, nei netinkančių mano vaikui.

nuo tos dienos stebėjau savo mažylį. su mintim,kad visimes į kažką linkę, visi mes autistai.
bet... jau gerus 2 metus gyvenu pakeitusį žvilgsnį į savo vaiką... šiemet, tų bruožų dar padaugėjo, paryškėjo. tada jau atsidūrėm VRC, ten išgirdom paprastus žodžius jau po 3d. neabejotinas raidos atsilikimas. neabejotinas autizmas.

žinojau, bet išgirdus juos ištartus garsiai vistiek skaudėjo....

mūsų tėtis ir šiaip dienai netiki,kad sūnus kitoks. kad su rimta bėda. sunku aišku, bet...

Sakai "keistenybems"? Bet kuo butent Jūsų vaikeliui tai pasireiškė?Nuo gimimo, ar regresavo kažkaip? Tiesiog idomu..As vis dar toj neigimo stadijoj, kad gal netiesa, gal kazkas kita...Nors sirdis sako kad nieko gero...

As ne Cukraus pudra, bet atsakysiu Taip, buna tu laimingu akimirku, ir as tikrai esu laiminga

Del kito vaiko... Antraji kai gimdziau, dar nezinojau vyresnelio diagnozes, o kai susiplanavome treciaja pagranduke, guodziau save, kad tetis jau kitas, tai ir vaikas bus kitoks Ir galiu pasakyti, kad abu broliukai to pacio tecio, bet labai skirtingi, o mazoji... Turi ji kazkokiu problemu, darzelyje isterikuoja tiek, kad antri metai nepriprantame ir jau kuris laikas nebevedu, laukiu kol nurims, ir nezinau ar tai rodo kazkokius galimus sutrikimus, ar tiesiog ji tokia yra - nugi ne visi vaikai darzeliuose pripranta. O siais laikais gimsta vis daugiau vaiku su padidintu jautrumu, nervingumu, nedidelio laipsnio autizmo israiskomis, kuriu net nediagnozuoja, nes tai su laiku isaugama... Taip kad bijoti susilaukti kito vaikelio vien del to, kad su vienu vaiku kazkas negerai - neverta. Planuokites ir gimdykite Beje, mano sunui labai padejo tai, kad augo su jaunesniu broliu, jis ji labai sekmingai traukdavo is savo kiauto, neleisdavo atitrukti nuo realybes. Viena niekaip nebuciau sugebejusi tiek padeti sunui, kiek padejo jo brolis. Nesamoningai, zinoma, tas brolis padejo, tiesiog savaime taip gaudavosi - mazasis labai noredavo bendrauti ir lisdavo vyresniajam i akis. Gaudavo uz tai nuo vyresniojo i kupra, namie nuolat budavo beprotnamis, triuksmas, bet tik kol praaugo. O kai isigijome kompiuteri, isvis gerais draugais patapo - kartu zaidavo zaidimus, ir per juos vyresnysis iprato kalbeti, aptarineti su broliu strategijas ir pan, nesvarbu, kad jo kalba budavo gan primityvi, svarbiausia - jis kalbedavo.

kai buvau vaikas, niekas man nesivargino kurti švenčių, stebuklų, nuotaikų. Aš buvau viena, o per tokias šventes, kaip Kalėdos - dar ir vieniša. Bet aš mačiau aplink jaukią nuotaiką kuriančias šeimas, kaip jie, sutemus, glaudžiasi prie stalų, o kažkur kambarių kampuose, pro langą matosi, žiba jų eglutės, kokiom ten kvailom, sovietmečiu įmanomom gauti, lemputėm... Ir jau tada, vaikas visai, aš supratau, kad turiu dvi galimybes - toliau kentėti ir blaškytis tarp vienatvės ir pavydo arba... susikurti šventę sau. Tokią, kokią aš suprantu. Tokią, kokios man reikia.
Todėl kiekvienais metais aš pasiimdavau močiutės išsaugotą labai seną eglės žaisliuką, kuris atsidarydavo ir pasidalindavo į dvi dalis ir ant mažų lapelių surašiusi savo norus, svajones, viltis, sukišdavau šiuos ten, o šventė būdavo tada, kai kitamet atidarydavau tą žaisliuką ir skaitydavau, ką buvau parašiusi, galvodama, išsipildė tai ar ne...
Iš tikro, aš nekenčiu kalėdų. Nes mano sukurta šventė sau, kai man nėra nuotaikos ir slegia apatija, atrodo lyg vienišo žvėriuko betikslis blaškymasis po pakampes, bandant gauti nors kažką. Bet - tuo metu man buvo gera ten, kur save mokėjau nukelti. Kad ir kaip tai skriaudžiai galėjo atrodyti aplinkiniams, man su tuo kvailu žaisliuku iš dviejų dalių, buvo labai ramu ir gera.
Galėčiau ir dabar nejaust blogų jausmų šiai šventei. Juk jeigu tada sugebėjau, dabar - tuo labiau galiu, esu didelė mergaitė, daug mačiusi gyvenime. Bet nenoriu. Man patinka, kad nemėgstu Kalėdų. Taip aš demonstruoju savo maištą prieš tai, kas su manim, mažu dideliu žmogumi, šiame gyvenime buvo padaryta suaugusiųjų rankomis.
Bet noriu patarti Misis.zd - jeigu įsileistum šventę į širdį, o ne į namus, ir paleistum savo mintis tolyn nuo stereotipų, įsitikinimų ir aplinkos įtakos, pajustum, kaip gera yra švesti tai, ką pats sukūrei. Tavo vaikutis nežiūri į kalėdų eglę. Bet argi eglė, tas vargšas medis, kuriam taip ir neleido užaugti pilnaverčiu miško gyventoju arba dar blogiau - plastikinių šakelių rinkinys, yra tikra šventė? Siūlau savyje ieškoti to, kas sukurs tikrą šventę jūsų visai šeimai, kad ir kaip tai keistai ar neįprastai, o tegul ir - kvailai, gali atrodyti aplinkiniams

..nuostabiai pasakyta...Ir kada aš galesiu mastyti Taip Pat...

mažai gugavo, bet dar nereagavau, i vardą nereagavo, tai irgi praleidau ir t.t...
pagrindinis nerimo šaltinis buvo begalinė meilė ratukams. tada visos mašinos buvo apverstos aukštyn ir sukami, sukami,sukami jų ratukai...

dabar jau pats gulasi taip, kad matytų kaip stumiant mašiną jie sukasi.
velniškai jautrus garsam, daiktam.
apima vaiką panika, kai būnam nežinomoj vietoj. nemėgsta kitų žmonių prisilietimų,kartais pykstas, kad į jį kiti žiūri.bet jei pats eina kalbint, tai viskas ok. maistas turi būt tik tam tikros temperatūros, nevalgo vaisių, daržovių, uogienių.sunkiai susitaiko su pasikeitimais. kai nežino įvykių sekos pasimeta. nuliūsta. o ir šiaip be galo jautrus. aišku judrumas tai dėlioja daiktus į eilę,, velniškai sunkiai susikaupia ir koncentruoja dėmesį. neišeina, kad parodyt jam kažką, o jis pakartotų,nes net nežiūri. nelinkęs kartoti veiksmų, o ką jau apie garsus ir kalbėt ir t.t.

taip pat - niekada. Bet jeigu tikėsi savimi, rasi kokį nors jėgų šaltinį - tikrai ateisi į išsilaisvinimą, tokį, koks Tau bus pats geriausias... Some day...

o tada ateina palengvėjimas

dar ir koks Nesitikėjau, kad taip gali būti. Nors, yra vietų, kuriuose suskystėju iki šiol. Pvz., per šventes darželyje... Taip suspaudžia visas nervų galūnes, kad net kvėpuot sunku būna. O ir šiaip saviplakos kartais reikia. Negali viskas būti rožiniai pūkuota. Reikia ir smėlio pakramtyti kartais, kad po to skanesnė duona atrodytų

ech, taip jau yra...

kartais labai skauda, o po to dvigubai gera.
kartais labai gera, o paskui dviguba neviltis.

Šiandien man nutiko Pirmas kartas - negaliu nepasidžiaugti. Pirmą kartą per beveik du metus, supratau, ką man sako vaikas ne iš serijos, ką mintinai yra išmokęs per gyvenimą - jis atėjęs sakė tokią užduotėlę, kurią darė šiandien su logopede. Ne iškart išsiaiškinau, bet suvedžiau galus ir iš jo reakcijos supratau, kad atspėjau! Jis man sako: laba s dysi, laba s bavadi, laba s mazyli... Visaip jam kartojau įvairiai spėliojau, bet matau, kad nepataikau. Ir tada supratau, kad jis išmoko labinti pirštukus: labas nykštį, labas smalyžiau, labas didysis, labas bevardi, labas mažyli. Ir atspėjau!!! Džiaugsmas man labai labai Dabar mes labinam pirštukus visą vakarą