Aš laukiu.
kuriu savo namų tradicijas.
tai jauki mūsų šventė.ir mum, ir sūnui.
šiek tiek neramina kaip Jokūbas reaguos į dovanas.
nes pernykščių kai kurių bijojo labai,pvz. FP traukinį nesenai pardaviau, nes sūnelis daugiau prie jo ir nepriprato.
Mes tai laukiam Kaledu, tiklsiau vaiaki. O as dar net nepradejau dovanu ieskoti.
o kad autizmas issigalvojimas, yra teke girdeti ir man, kad tevai cia tik prisimasto ir slapstosi uz kazkokiu tai neaiskiu ligu, kai is tikruju tik patys isaukleti vaiko nesugebea. Bet matyt hiperaktyviu vaiku tevai dar daugaiu tokiu komentaru prisiklauso.
o kad autizmas issigalvojimas, yra teke girdeti ir man, kad tevai cia tik prisimasto ir slapstosi uz kazkokiu tai neaiskiu ligu, kai is tikruju tik patys isaukleti vaiko nesugebea. Bet matyt hiperaktyviu vaiku tevai dar daugaiu tokiu komentaru prisiklauso.
QUOTE(Chanson @ 2010 11 07, 19:42)
Pasiskaičiau aną temą - daugmaž aišku. Tik bišk neaišku, kaip situaciją išlaviruot. Ana tema tokiu atveju turėtų atsidurti Ligos ir kitos problemytės skyriuje...
Ta, bet tiek to, padarysim gal išimtį ar ką, nežinau, reikia pagalvoti...
Realiai tai norėčiau jungtis, bet kai pagalvoju, kad tuoj atsitemps čionai asmenys su rusiškom nuorodom ir aiškinimais...
Čia jums biškį optimizmo iš mano blogo (pasinaudojau visgi patarimu rašyti, kas galvoj verda, tik dabar jau biškutį užmečiau šitą reikalą, reikia vėl prisėst, bet per du darbus dirbant tai nelengva)
Dažnai dairausi atgal. Nežinau ką ten bandau įžiūrėt, ar čia toks savęs kankinimas, o gal atvirkščiai - džiūgavimas, jog dabar yra visai kitaip nei tada. Bet va ir dabar, galvodama apie tai, bandau prisiminti, kas gi vis dėlto buvo sunkiausia tame pirmajame etape (pirmuoju etapu vadinu laikotarpį - nuo susipažinimo su diagnoze iki konkrečių veiksmų ėmimosi). Sunkiausia, vis gi, buvo pamilti savo vaiką iš naujo
Aš noriu tokio pat vaiko, kaip visi. Noriu tokio, kaip pas visus!
Taip norėdavos rėkti, kai širdis tiesiog drąskydavosi iš nevilties ir skausmo. Tai iš dalies panašu į gedulą, kai miršta artimas žmogus. Tiksliai neįvardinsiu, bet ten būna tokie agonijos etapai, iki kol ateina ramus susitaikymas ir suvokimas, jog gyvenimas tęsiasi.
Iš pradžių niekaip negalėjau tuo patikėti. Vis ieškojau įrodymų, kad čia įsivėlė kažkokia nesąmoninga klaida arba kvailas sutapimas. Blaškiausi kaip paukštis, įskridęs į namą, vis niekaip nerasdavau nei ramaus kampelio, nei lango, kad išskristi.
Kiek aprimusi, imdavau dairytis po kitus gyvenimus. O, kokie jie laimingi ir kokius nepaprastus (tiksliau, visiškai paprastus) vaikučius jie turėjo! Gal tai buvo net ir pavydas. O gal tiesiog toks skaudus kelias iki pasveikimo ir suvokimo, jog mano gyvenimas yra toks, koks jis yra ir vaikas - toks, kokį turiu, niekas nepasikeis. Pamenu net ir buką pyktį, kuris retkarčiais pereidavo į baisų įniršį, kai tiesiog negalėdavau pakęsti kalbų apie bendraamžių vaikučių pasiekimus, sąmojo perliukus, pirmuosius protingus sakinius ir darbus. Mano vaikas buvo labai toli ir iki dusimo klykdavo vien dėl to, kad užsimiršusi prisidengiau sau veidą kai čiaudėjau ir jis tai pamatė
Aš noriu normalaus vaiko!
Atsiribojau nuo pažįstamų, kurie turėjo daugmaž panašaus amžiaus vaikus. Gerai pamenu tas akimirkas, kai tiesiog nekeldavau ragelio, pati neskambindavau, neidavau susitikti, neskaitydavau laiškų ar žinučių Kas žino, gal tai ir buvo pasiklydusio ir nelaisvėje atsidūrusio paukščio ramus ir saugus kampelis, trumpam atsikvėpti, lango išskristi į laisvę paieškose
Slėpiau nuo visų savo neviltį ir skausmą. Bet jaučiau ir didelį norą būti suprastai ir užjaustai. Radau naujų pažįstamų, irgi su vaikais, bet jau vyresniais. Nedrąsiai, po truputį, po nedaug, bet galų gale kažkas sužinojo mano paslaptį ir taip aš pradėjau po truputį laisvintis. Sulaukiau netgi patarimų, pamastymų
Vienos iš tokių pažinčių dėka atsidūriau labai keistoje veikloje. Negaliu plėstis išsamiau, bet ta veikla mane nubloškė į sunkiai suprantamą ir giliai šokiruojančią erdvę, kur susitinka ir grumiasi gyvenimas ir mirtis, tikrąja to žodžio prasme. Į mano gyvenimą atėjo žmonės, kurių vaikai kovoja su vėžiu. Iš arti pamačiau tai ir tai buvo mano langas į laisvę. Mane giliai sukaustęs skausmas tiesiog tirpte ištirpo . Nes pamačiau kitokį skausmą ir tai ne tik išgąsdino, sutrikdė, bet ir leido į viską pažvelgti kitomis vertybėmis.
Tai buvo labai palankus metas ateiti jos didenybei Meilei. Meilei mano vaiko ir mano šeimos nelaimei. Nuo tada autizmas nebuvo pilkas šešėlis, pasiglemžęs mano vaiką. O tapo tiesiog neišnagrinėta erdve, kurioje jis yra ir kur privalau dar labiau stengtis kuo greičiau nusigauti. Pamilau sutrikimą ir jo visas puses. O tuo pačiu ir vaiką
Ar girdit? Mano vaikas - ne toks kaip pas visus! [2010 vasaris]
Ta, bet tiek to, padarysim gal išimtį ar ką, nežinau, reikia pagalvoti...
Realiai tai norėčiau jungtis, bet kai pagalvoju, kad tuoj atsitemps čionai asmenys su rusiškom nuorodom ir aiškinimais...
Čia jums biškį optimizmo iš mano blogo (pasinaudojau visgi patarimu rašyti, kas galvoj verda, tik dabar jau biškutį užmečiau šitą reikalą, reikia vėl prisėst, bet per du darbus dirbant tai nelengva)
Dažnai dairausi atgal. Nežinau ką ten bandau įžiūrėt, ar čia toks savęs kankinimas, o gal atvirkščiai - džiūgavimas, jog dabar yra visai kitaip nei tada. Bet va ir dabar, galvodama apie tai, bandau prisiminti, kas gi vis dėlto buvo sunkiausia tame pirmajame etape (pirmuoju etapu vadinu laikotarpį - nuo susipažinimo su diagnoze iki konkrečių veiksmų ėmimosi). Sunkiausia, vis gi, buvo pamilti savo vaiką iš naujo
Aš noriu tokio pat vaiko, kaip visi. Noriu tokio, kaip pas visus!
Taip norėdavos rėkti, kai širdis tiesiog drąskydavosi iš nevilties ir skausmo. Tai iš dalies panašu į gedulą, kai miršta artimas žmogus. Tiksliai neįvardinsiu, bet ten būna tokie agonijos etapai, iki kol ateina ramus susitaikymas ir suvokimas, jog gyvenimas tęsiasi.
Iš pradžių niekaip negalėjau tuo patikėti. Vis ieškojau įrodymų, kad čia įsivėlė kažkokia nesąmoninga klaida arba kvailas sutapimas. Blaškiausi kaip paukštis, įskridęs į namą, vis niekaip nerasdavau nei ramaus kampelio, nei lango, kad išskristi.
Kiek aprimusi, imdavau dairytis po kitus gyvenimus. O, kokie jie laimingi ir kokius nepaprastus (tiksliau, visiškai paprastus) vaikučius jie turėjo! Gal tai buvo net ir pavydas. O gal tiesiog toks skaudus kelias iki pasveikimo ir suvokimo, jog mano gyvenimas yra toks, koks jis yra ir vaikas - toks, kokį turiu, niekas nepasikeis. Pamenu net ir buką pyktį, kuris retkarčiais pereidavo į baisų įniršį, kai tiesiog negalėdavau pakęsti kalbų apie bendraamžių vaikučių pasiekimus, sąmojo perliukus, pirmuosius protingus sakinius ir darbus. Mano vaikas buvo labai toli ir iki dusimo klykdavo vien dėl to, kad užsimiršusi prisidengiau sau veidą kai čiaudėjau ir jis tai pamatė
Aš noriu normalaus vaiko!
Atsiribojau nuo pažįstamų, kurie turėjo daugmaž panašaus amžiaus vaikus. Gerai pamenu tas akimirkas, kai tiesiog nekeldavau ragelio, pati neskambindavau, neidavau susitikti, neskaitydavau laiškų ar žinučių Kas žino, gal tai ir buvo pasiklydusio ir nelaisvėje atsidūrusio paukščio ramus ir saugus kampelis, trumpam atsikvėpti, lango išskristi į laisvę paieškose
Slėpiau nuo visų savo neviltį ir skausmą. Bet jaučiau ir didelį norą būti suprastai ir užjaustai. Radau naujų pažįstamų, irgi su vaikais, bet jau vyresniais. Nedrąsiai, po truputį, po nedaug, bet galų gale kažkas sužinojo mano paslaptį ir taip aš pradėjau po truputį laisvintis. Sulaukiau netgi patarimų, pamastymų
Vienos iš tokių pažinčių dėka atsidūriau labai keistoje veikloje. Negaliu plėstis išsamiau, bet ta veikla mane nubloškė į sunkiai suprantamą ir giliai šokiruojančią erdvę, kur susitinka ir grumiasi gyvenimas ir mirtis, tikrąja to žodžio prasme. Į mano gyvenimą atėjo žmonės, kurių vaikai kovoja su vėžiu. Iš arti pamačiau tai ir tai buvo mano langas į laisvę. Mane giliai sukaustęs skausmas tiesiog tirpte ištirpo . Nes pamačiau kitokį skausmą ir tai ne tik išgąsdino, sutrikdė, bet ir leido į viską pažvelgti kitomis vertybėmis.
Tai buvo labai palankus metas ateiti jos didenybei Meilei. Meilei mano vaiko ir mano šeimos nelaimei. Nuo tada autizmas nebuvo pilkas šešėlis, pasiglemžęs mano vaiką. O tapo tiesiog neišnagrinėta erdve, kurioje jis yra ir kur privalau dar labiau stengtis kuo greičiau nusigauti. Pamilau sutrikimą ir jo visas puses. O tuo pačiu ir vaiką
Ar girdit? Mano vaikas - ne toks kaip pas visus! [2010 vasaris]
kada, kada ateina tas susitaikymas? jau greit du metai su diagnoze, o as vis dar pradiniam taske...jauciu jau man paciai psichiatro reikia....
Jusu blogas lb grazus
QUOTE(Chanson @ 2010 11 07, 22:44)
bijau ir klausti, kad nesukelti tau kokio širdies skausmo, bet, gal gali nors trumpai papasakoti, kas atsitiko su ta švente?
O kokia ta neurologinė priežastis, jeigu ne paslaptis?
Aš irgi turiu naujienų. Šiuo metu mano A dalyvauja genetinių tyrimų programoj (daro Graikijoj, jeigu neklįstu) ir pradinių rezultatų dar laukiame. Tačiau per tą laiką atlikom DNR ir medžiagų apykaitos tyrimus, tai pagal medžiagų apykaitą rodo į epilepsiją. Šiuo metu tas tyrimas atiduotas kartojimui ir jeigu rezultatai bus tie patys, reikės kažką daryti. Ir galbūt (tfu tfu tfu), galbūt mes būsim kur nors netoli autizmo šiam vaikui šaknų. Galbūt...
O kokia ta neurologinė priežastis, jeigu ne paslaptis?
Aš irgi turiu naujienų. Šiuo metu mano A dalyvauja genetinių tyrimų programoj (daro Graikijoj, jeigu neklįstu) ir pradinių rezultatų dar laukiame. Tačiau per tą laiką atlikom DNR ir medžiagų apykaitos tyrimus, tai pagal medžiagų apykaitą rodo į epilepsiją. Šiuo metu tas tyrimas atiduotas kartojimui ir jeigu rezultatai bus tie patys, reikės kažką daryti. Ir galbūt (tfu tfu tfu), galbūt mes būsim kur nors netoli autizmo šiam vaikui šaknų. Galbūt...
jie mokami?
QUOTE(Chanson @ 2010 11 08, 13:56)
Tai ne karma, mieloji. Nors pati milijardus kartų apie tai galvojau. Kažkada nekenčiau vaikų, labai jų nemėgau ir prisiekinėjau, kad jau kas kas, o aš tai mama nebūsiu. Ir štai - turiu sudėtingą galvosūkį, kurio neišsprendžiu. Ar nebus tai ir man atlygis už neteisingas mintis, kažkada balsu ir ne balsu išsakytas?
Tačiau, niekur nenuves šis galvojimas. Net jeigu tai ir tiesa, vargu ar vien tai pripažinus kažkas pasikeis. Manau, žymiai paprasčiau ir geriau yra galvoti, kad ne karmą turim, o nepaprastą užduotį.
Na, jeigu taip gerai pagalvojus - tektų mano Augustinas kokia kitai mamai... jis pražūtų. Nes tik aš jį suprantu geriausiai ir aš esu tas vienintelis žmogus šiame pasaulyje, galintis laikyti jį už rankos ir vesti tuo sunkiai suprantamu duobėtu keliu
Tačiau, niekur nenuves šis galvojimas. Net jeigu tai ir tiesa, vargu ar vien tai pripažinus kažkas pasikeis. Manau, žymiai paprasčiau ir geriau yra galvoti, kad ne karmą turim, o nepaprastą užduotį.
Na, jeigu taip gerai pagalvojus - tektų mano Augustinas kokia kitai mamai... jis pražūtų. Nes tik aš jį suprantu geriausiai ir aš esu tas vienintelis žmogus šiame pasaulyje, galintis laikyti jį už rankos ir vesti tuo sunkiai suprantamu duobėtu keliu
as irgi nekenciau vaiku, irgi taip sakiau...
ir kas baisiausia tapau pikta tigre, jei kas paziuri i vaika iskart puolu, nebegaliu, ir nekenciu sveiku vaiku...visa savo esybe nekenciu, todel atsiribojau nuo draugiu, nors jos supranta mane ir vaika zino kas jam, bet man per sunku matyt sveikus vaikus...
QUOTE(Ice @ 2010 11 13, 20:35)
KLAUSIMAS: ar yra autistukų, auginančių kokį nors gyvūnėlį?
turim jorkiukes misini, labai smagus suniukas, leidziasi jei sunus nori panesioti, kai gryzta is darzelio pasitinka sokinedama, labai dziaugiuosi, nors sako mazaugiai nemegsta vaiku, bet maniskiai lb gerai sutaria, ir siaip mane biski nuramina, labai mylim savo sunyte
vaikas nebijo, ziadzia, ir jo pirmas zodis buvo po regresijos a-au (suo)
QUOTE(kristinelis @ 2010 11 19, 01:12)
sveikos mielos mamytes, as noreciau prisijungti prie Jusu. turiu du mielus berniukus. Jaunesniajam Igniukui deagnozuotas autizmas... jau su tuom susitaikem pralinksmejom ir mylim ji dar labiau 
bet va cia pas mus UK siunte i kursus kaip dirbti, kaip suprasti autistukus. ir paiskejo kad mano vyresnelis taip pat autizmas bet lengvos formos.. o as visada galvojau kad jo sunkus budas kad jis tycia taip daro ir tt. dabar suprantu kokia as neteisi buvau, kokia buvau pikta , nesupratinga... tai va kai susipazinau su autizmu supratau kodel mano vyresnelis toks, ir dabar galiu jam padeti ir suprasti... tai va turiu du berniukus kurie ypatingi vianas daugiau kitas maziau:) Aisku visko buna bet MB daug padeda. sunkiausia buvo kol isiverkem... I LOVE SOMEONE WITH AUTISM!
bet va cia pas mus UK siunte i kursus kaip dirbti, kaip suprasti autistukus. ir paiskejo kad mano vyresnelis taip pat autizmas bet lengvos formos.. o as visada galvojau kad jo sunkus budas kad jis tycia taip daro ir tt. dabar suprantu kokia as neteisi buvau, kokia buvau pikta , nesupratinga... tai va kai susipazinau su autizmu supratau kodel mano vyresnelis toks, ir dabar galiu jam padeti ir suprasti... tai va turiu du berniukus kurie ypatingi vianas daugiau kitas maziau:) Aisku visko buna bet MB daug padeda. sunkiausia buvo kol isiverkem... I LOVE SOMEONE WITH AUTISM!noreciau i UK....
QUOTE(kristinelis @ 2010 11 19, 02:01)
is pradziu ieskojau vaistu, budu ir dar velnias zino ko nuo to prakeikto autizmo. verkiau naktimis kodel mums ir tt. ir kaip pykau kai pediatre taip is karto pareiske kad vaistu nera ir reik su tuom susigyventi. bet aciu kad sutikau daug geru zmoniu kurie man padejo ir neleido pasimesti toje angliskoje sistemoje. ir padejo suprasti kad nerieikia galvoti kas bus po desimt ar dvidesimt metu gyvenu tik max viena savaite i prieki ir tai padeda. ir as daug padedu savo pipirams
as iki siol galvoju kodel, keikiu viska, labai pasikeite musus gyvenimas po tos diagnozes, jauciu autizmo savo vaike ir nepamilsiu....
QUOTE(Atėnė V @ 2010 11 21, 20:25)
Mane taip pat aplanko tokios mintys.Norėčiau ir marčios ir anūkų...Kažin kaip čia bus?
va va...
QUOTE(Cukraus pudra @ 2010 11 23, 12:47)
ar jūs tikrai žinote ką kalbate?
LT, kone kas antras žmogus drąsiai teigia,kad autizmas tik išsigalvojimas, išpindėjimas ir bėdų ieškojimas ten kur jų nėra.
todel ir noriu gyvent ne LT...
O as kaledu nelaukiu, kiti vaikai praso dovanu, zino kas yra kaledu senis, egle, o mes nieko...man tai liudniausios sventes, nes turetu buti seimos, dziaugsmo, o ka, pastatysiu ta egle, ir kas? gaus dovanu, bet jei jis esmes net nesupranta...
nors kaip keista, psiche vaiko sake ir neuroloige kad jam autizmo nera...gal ramino, nes diagnoze tai is vrc yra...aisku ji pries 2m buvo daryta, bet...
QUOTE(Cukraus pudra @ 2010 11 23, 18:17)
o Jokūbui pernai kalėdos patiko.
jį žavėjo tas lempučių bliksėjimas, dovanų gausa. laimingas tėtis ir mama.
aišku liūdna. kad nesulauksiu eilėraštuko, dainelės.
bet švytinčias ir laimingas akis vaiko matysiu. šiai dienai man tai begalo svarbu.
jį žavėjo tas lempučių bliksėjimas, dovanų gausa. laimingas tėtis ir mama.
aišku liūdna. kad nesulauksiu eilėraštuko, dainelės.
bet švytinčias ir laimingas akis vaiko matysiu. šiai dienai man tai begalo svarbu.
praeitais metais maniskis i egultes puse net nepaziurejo, o zaislu isklencina pardej, tai kad jie bus po elgute jam dzin ispakuos, apzais ir numes. o kaip noretusi kad lauktu kaledu kaip as su broliu vaikystej, pamenu labai smagiuos siltos sventes, o dabar jauciu tik pareiga, na nes visi stato egles ir perka dovanas, tai ir as taip darysiu...
suduzo mano pasaulis, ir nebeatsitiesiu turbut.
mamytes, o kas is jusu buvo vaiksciojes pas psichiatra? Ar buvo kuriu tokiu kurios ilgai negalejo usistaikyti su vaiko diagnoze???
QUOTE(misis.zd @ 2010 11 23, 17:23)
blogai.
susikurkit šventę priimtiną visai jūsų šeimai. kas teiktų džiaugsmą ir jum, ir autistui.
pas mus pernai meduolių kepimas buvo mažas stebuklas, nes leidau Jokūbui juos formelėm išspaust,pabarstukais barstyt...
mamytes, o kas is jusu buvo vaiksciojes pas psichiatra? Ar buvo kuriu tokiu kurios ilgai negalejo usistaikyti su vaiko diagnoze???
[/quote]
as is tikro manau kad visiems autistuku teveliams reiktu pavaikscioti nes visiems buna juodu laikotarpiu.. o Jums kaip suprantu butinai.. gal tikrai pades...
QUOTE(misis.zd @ 2010 11 23, 17:07)
kada, kada ateina tas susitaikymas? jau greit du metai su diagnoze, o as vis dar pradiniam taske...jauciu jau man paciai psichiatro reikia....
as iki siol galvoju kodel, keikiu viska, labai pasikeite musus gyvenimas po tos diagnozes, jauciu autizmo savo vaike ir nepamilsiu....
nors kaip keista, psiche vaiko sake ir neuroloige kad jam autizmo nera...gal ramino, nes diagnoze tai is vrc yra...aisku ji pries 2m buvo daryta, bet...
as iki siol galvoju kodel, keikiu viska, labai pasikeite musus gyvenimas po tos diagnozes, jauciu autizmo savo vaike ir nepamilsiu....
nors kaip keista, psiche vaiko sake ir neuroloige kad jam autizmo nera...gal ramino, nes diagnoze tai is vrc yra...aisku ji pries 2m buvo daryta, bet...
..kap liudna,kaip sunku..man viskas dar taip nauja šviežia, o vos ne zudytis norisi, o jums jau tiek laiko ir vis dar nesusitaikot?Kai paskaitau taip baisu pasidaro,kad ir mes niekada su nenusiraminsim ir neismoksim priimt jo tokio,koks yra....
QUOTE(Cukraus pudra @ 2010 11 23, 17:17)
o Jokūbui pernai kalėdos patiko.
jį žavėjo tas lempučių bliksėjimas, dovanų gausa. laimingas tėtis ir mama.
aišku liūdna. kad nesulauksiu eilėraštuko, dainelės.
bet švytinčias ir laimingas akis vaiko matysiu. šiai dienai man tai begalo svarbu.
jį žavėjo tas lempučių bliksėjimas, dovanų gausa. laimingas tėtis ir mama.
aišku liūdna. kad nesulauksiu eilėraštuko, dainelės.
bet švytinčias ir laimingas akis vaiko matysiu. šiai dienai man tai begalo svarbu.
... taip svytincios vaiko akys mūsų atveju yra nuostabu...Jos visuomet yra nuostabu, bet musu atveju ypac..
kaip nusiramint, is kur rast stiprybes... negaliu...
cukraus pudra-pasakyk, ar po diagnozes buvo akimirku kai galejai sau pasakyti,kad is tiesu esi laiminga??????
mamos, o kaip dėl antru vaikiuku?Ar nesiryztate?Bijote...
O aš laukiu Kalėdų...Ne dovanų ar Kalėdų Senelio...laukiu kažkokio stebuklo...Noriu pati daug ką pradėti iš naujo: savo viduje, savo gyvenime...Neneigsiu, kad visi sunkumai dažnai "užduoda per smegeninę" ir tada pradedi nekęsti pasaulio...bet eini, keliesi, suklumpi, ir vėl keliesi...Meilė gydo, sunkumai užgrūdina. Myliu savo vaiką beprotiškai labai labai - myliu tokį, koks jis yra. Jei nebūtų vilties - nebūtų ir rezultatų. Aguonos dydžio grūdelio žingsneliais iriamės pirmyn...Nežinia, kokie bus rezultatai. Kažkur tunelio gale - nežinomybė. Todėl apie tai, pvz. ar jis turės žmoną, - tikrai dar negalvoju 
Mano galvos skausmas dabar, kaip išmokyti jį kalbėti, bendrauti ir...nelipti ant palangių 
Laukiu Kalėdų. Nes jos šventos...Tai metas, kai stebūklai tikrai vyksta, jei nekaltini pasaulio už nelaimes.
Šiemet jau turiu vilties, kad galėsime kambaryje pasipuošti eglutę
Papildyta:
Man tai šitas forumas atlieka nemažą psichologinę pagalbą Neįsivazduoju, kaip be jo gyvenčiau
Mano galvos skausmas dabar, kaip išmokyti jį kalbėti, bendrauti ir...nelipti ant palangių Laukiu Kalėdų. Nes jos šventos...Tai metas, kai stebūklai tikrai vyksta, jei nekaltini pasaulio už nelaimes.
Šiemet jau turiu vilties, kad galėsime kambaryje pasipuošti eglutę
Papildyta:
QUOTE(Cukraus pudra @ 2010 11 23, 17:46)
Man tai šitas forumas atlieka nemažą psichologinę pagalbą
Neįsivazduoju, kaip be jo gyvenčiau
buvo. labai labai daug 
pvz. šiandien. padavus Jokūbui pusryčius jis pamakalavo rankomir nugriuvo ant kampinio. kvatojom abu
(šitaip jis matė darant per Gustavo enciklopediją, ir šiandien sugalvojo atkartot)
aš auginu stebuklą ir jis kasdien mane mane daro laimingą. vien tai ,kad jis yra. kad galiu jį apkabint. kad jis šypsosi. glosto mano plaukus. trepsi dviem mažom nuostabiom kojom ir ploja rankutėm... kad sustiprino mano tikėjimą. suteikė vietą po saule..... ojau bučkių jo saldumas...
Jokūbas mano gyvenimas. o jis niekada nebūna lengvas ar paprastas....
apie antrą vaikelį... na, vyras jo nori.
Papildyta:
pvz. šiandien. padavus Jokūbui pusryčius jis pamakalavo rankomir nugriuvo ant kampinio. kvatojom abu
(šitaip jis matė darant per Gustavo enciklopediją, ir šiandien sugalvojo atkartot)
aš auginu stebuklą ir jis kasdien mane mane daro laimingą. vien tai ,kad jis yra. kad galiu jį apkabint. kad jis šypsosi. glosto mano plaukus. trepsi dviem mažom nuostabiom kojom ir ploja rankutėm... kad sustiprino mano tikėjimą. suteikė vietą po saule..... ojau bučkių jo saldumas...
Jokūbas mano gyvenimas. o jis niekada nebūna lengvas ar paprastas....
apie antrą vaikelį... na, vyras jo nori.
Papildyta:
QUOTE(Ice @ 2010 11 23, 18:23)
O aš laukiu Kalėdų...Ne dovanų ar Kalėdų Senelio...laukiu kažkokio stebuklo...Noriu pati daug ką pradėti iš naujo: savo viduje, savo gyvenime...Neneigsiu, kad visi sunkumai dažnai "užduoda per smegeninę" ir tada pradedi nekęsti pasaulio...bet eini, keliesi, suklumpi, ir vėl keliesi...Meilė gydo, sunkumai užgrūdina. Myliu savo vaiką beprotiškai labai labai - myliu tokį, koks jis yra. Jei nebūtų vilties - nebūtų ir rezultatų. Aguonos dydžio grūdelio žingsneliais iriamės pirmyn...Nežinia, kokie bus rezultatai. Kažkur tunelio gale - nežinomybė. Todėl apie tai, pvz. ar jis turės žmoną, - tikrai dar negalvoju Mano galvos skausmas dabar, kaip išmokyti jį kalbėti, bendrauti ir...nelipti ant palangių
Mano galvos skausmas dabar, kaip išmokyti jį kalbėti, bendrauti ir...nelipti ant palangių
QUOTE(Cukraus pudra @ 2010 11 23, 18:27)
buvo. labai labai daug
pvz. šiandien. padavus Jokūbui pusryčius jis pamakalavo rankomir nugriuvo ant kampinio. kvatojom abu
(šitaip jis matė darant per Gustavo enciklopediją, ir šiandien sugalvojo atkartot)
aš auginu stebuklą ir jis kasdien mane mane daro laimingą. vien tai ,kad jis yra. kad galiu jį apkabint. kad jis šypsosi. glosto mano plaukus. trepsi dviem mažom nuostabiom kojom ir ploja rankutėm... kad sustiprino mano tikėjimą. suteikė vietą po saule..... ojau bučkių jo saldumas...
Jokūbas mano gyvenimas. o jis niekada nebūna lengvas ar paprastas....
apie antrą vaikelį... na, vyras jo nori.
Papildyta:
pvz. šiandien. padavus Jokūbui pusryčius jis pamakalavo rankomir nugriuvo ant kampinio. kvatojom abu
(šitaip jis matė darant per Gustavo enciklopediją, ir šiandien sugalvojo atkartot)
aš auginu stebuklą ir jis kasdien mane mane daro laimingą. vien tai ,kad jis yra. kad galiu jį apkabint. kad jis šypsosi. glosto mano plaukus. trepsi dviem mažom nuostabiom kojom ir ploja rankutėm... kad sustiprino mano tikėjimą. suteikė vietą po saule..... ojau bučkių jo saldumas...
Jokūbas mano gyvenimas. o jis niekada nebūna lengvas ar paprastas....
apie antrą vaikelį... na, vyras jo nori.
Papildyta:
nuostabu-koks grozis-grazuolis jokubas..nuostabu ir labai įkvepia..
O papsakok, jei gali, nuo ko prasidėjo jusu kelionė? Kokie pirmieji simptomai ir kada? Kokio tipo jis aitistukas, kiek jau visko mokat?
Jei jis moka reiksti emocijas tai gal ne toks ir autistukas?...
