QUOTE(Cukraus pudra @ 2010 11 05, 14:44)
Nebežinau, kurioje temoje berašyti

Nepatinka man tie skaldymaisi
O laikomės normaliai. Dvi dienas paėjo vaikinas į darželį po ligos. Sekėsi visai neblogai - jau buvo pasiilgęs, norėjo pas vaikus.
O štai su mūsų privačia logopede net nebežinau kaip bus

Griežta ji ir J ji nebepatinka

Šiaip jis tinginukas, o ji jį verčia mokytis. Jis net kelią atsimena

Šiandien vežiau iš darželio mašina ir pasukau ne tuo keliu namo. Tai jis pamanė, kad važiuojam vėl mokytis ir pradėjo klykti (nes atsiminė, kaip vakar tuo keliu važiavom pas logopedę). O man tik reikėjo apvažiuoti sankryžos kamštį, kad greičiau namo papultume. Beje, vakar verkė, nenorėjo pas ją pasilikti. Nors kai atėjau pasiimti - visai geros nuotaikos buvo (palieku, nes kai būnu kartu, tai daro tik nesąmones ir visai nieko neklauso - o kai ateinu, tai vaikas daug ką kalba, tik išeiname iš jos ir vėl prasideda "paukščių" kalba

)
Ir negaliu logopedės ar jos šuniuko vardo net paminėti - tuoj prasideda nepasitenkinimas

Nes jau suprantu, kad nenori jis ten važiuoti. Žinoma, važiaviomas po darželio, kai būna pavargęs (nes dieną nemiega) - tamsiais vakarais mažiau gali duoti naudos, nei kad važiuotume dieną. Planuojam gal šeštadieniais rytais pavežiuoti

kad būtų nepavargęs.
Vienžo - atima tie vežiojimai iš manęs begales jėgų

Nes ar kur eiti, ar kur važiuoti - vis su kažkokiais trukdžiais ir nervais: tai užsisipiria neiti, tai klykia ir lenda į rankinuką saldainio (visad kai ateinu į darželį, lenda man į rankinę ir sako "noni dedeinia" kaip kokia sugedusi plokštelė, kol iš tikrųjų tenka kažką surasti, kad tik škandalo nepakeltų) Dabar dar nesąmonės - kai vairuoju, išsilaisvina iš saugos diržo, lipa iš savo kėdės ir veržiasi pas mane į priekį. Nu košmaras kažkoks

Nežinau, kaip reiks šito atpratinti. O namie pastovus lipimas ant palangių, stalų, šokinėjimas nuo stalo ant sofos pvz., net virtuvėj ant spintelių užsilipa be jokių kėdžių - rankos pas jį neįtikėtino stiprumo. Labai pradėjo prašyti saldainių, šokolado. Pirmi žodžiai atsibudus: noni dedeinia, noni vovovado, tas pats ir grįžus namo, tai vis nukreipti tenka mintis, kad tik nebeprašytų