Knygos knygos knygos * 39 namučiai

Man irgi įdomu Šiaip ir ieškojau būtent šitos serijos leidimo ir radau

mat kaip man tikrai nebuvo tas pats skaitant šias dvi knygas, nes 'Metai Provnase' kiek pabosdavo skaityti puslapius ir puslapius kulinarinių instrukcijų.

Labas rytas,kažkokios nekokios nuotaikos atsikėliau

Laiminga,Meškutė išėjo (kodėl,nelabai suprantu,bo to OFF neskaičiau)


Papildyta:
Dar vakar kokią knygą prisiminiau (nežinau,kodėl skaitydama Sherlock'ą Holms'ą )


Tik seno leidimo.Jaaazz,kaip aš ją mylėjau/myliu

Labas rytas
Daite, ar nieko tokio, kad taip ilgai tavo knygą laikau?



O universitete neskaitei? Mums reikėjo, labai patiko
Po tavo pagyrų SS nuėjau dar jos foto pažiūrėt ir kaip Pajauta grūmoja Ingėnui pažiūrėjau

+2010 11 09, 10:03-->

Žiemos miegu užmigo ir neateina o jei rimtai, kad neprasidėtų vėl kalbos bereikalingos, senąją temą (lyg) paskaitinėk, pamatysi

maniau, kad jau pagimdė... o čia....
nu nesvarbu.

kad nebūtų visai netemon, pasakysiu, kad pradėjau Babilono oro linijas skaityt. kol kas nuomonės neturiu. pernelyg mažai psl įveikiau....

Labas rytas

Knygos pakolkas neskaitau jokios, nes darbai darbeliukai užpuolė o ir nežinau ko benoriu iš tos savo knygų gausos

Ojaaaazau ka žandukai mano nuraudo Dėkui už pagyras

Labas rytas


Šįvakar ją jau pradėsiu skaityti Jei iš tiesų ji tokia gera, kaip kad visos giriat, spėju, reiks man ją pačiai nusipirkti



Pagalvojau, kad aš pati nenorėčiau savo bibliotekėlėje turėti knygų, išleistų kaip Pasaulinės literatūros serija (tų rudais viršeliais). Pas tėvus yra, bet... Man visgi tos visos knygos iš viršelių atrodo pernelyg vienodai ir nuobodžiai. Jei laikyti knygas ne dėl grožio, o skaitymui, geroms emocijoms ir prisiminimui, man turėtų būti kiekviena iš jų su savitu viršeliu. Gražu ir serijos, bet ne tokios (pvz. man graži pastelinė serija, arba serija "geriausios XX a. pabaigos knygos").O ir skaityti, jei iš tiesų, iš Pasaulinės literatūros serijos man neitin patiko Jau geriau skaityti tą pačią knygą paprasto leidimo. Gražu žiūrėti į tas Pasaulinės literatūros knygas iš tolo, o imti į rankas netraukia



Skaitė tokia Austėja Landsbergienė vasarą renginuke pasakėles iš šios knygos. Man asmeniškai, tiesą sakant, jos nelabai patiko
Bet čia skonio reikalas


Man irgi įdomu, apie ką mes taip su Pajauta tąkart diskutavome

patiko, nors norejosi daugiau to laiko istoriniu faktu... Kazkiek erzino tas toks mazdaug ,,atsikelem, valgem ta ir ta..." Bet is kitos puses, tiek laiko sedint uzsidariusiems, ka daugiau i ta dienorasti ir rasyti Zodziu, pagal aprasyma tikejausi daugiau is sitos knygos.

Dar vienas atsiliepimas apie Algimanto Čekuolio "Pokalbiai su Algimantu Čekuoliu".
Ne is tu knygu, kuria galiu perskaityti vienu prisedimu. Daug konkrecios, koncentruotos informacijos. Ji pateikta profesionaliai, argumentuotai, remiantis kelias patikrintasi saltiniais, bet kartu ir idomiai. Budama pedagoge, mokytoja, informacija drasiai naudociau atitinkamo dalyko pamokose. Puiki alternatyva sausiems vadoveliu tekstams. Patiko, kad knyga iliustruota realiomis nuotraukomis. Sustiprejo pagarba autoriui kaip eruditui, nes nagrinejamos temos labai plataus spektro, reikalaujancios didelio ziniu bagazo. Rekomenduoju norincioms suzinoti nudienos aktualijas.

Balzako Šagrenės oda, man atrodo, tik 1957 m. buvo išleista ir daugiau neperleista Norėčiau ir aš naujos, bet gaila, kad Obuolio leidyklos, bijau ir aš dėl vertimo, ir dar turbūt plonais viršeliais, kaip ir "Kurtizanių spindesys ir skurdas"



Įsivaizduoju, jog knyga ("Anos Frank dienoraštis") gali pasirodyti ir nuobodoka, aš mačius tik filmą, tai filmas paliko nemenką įspūdį...

Tai romanas, parašytas autobiografine forma, nors, pasak autoriaus, kuris, būdamas keturiolikos metų taip pat perėjo Aušvico ir Buchenvaldo baisumus, nėra visiškai autobiografinis.
Istorija pasakojama penkiolikmečio berniuko lūpomis. Kūrinio herojus vaiko akimis mato ir vertina jį supančius įvykius. Knyga nukelia į Vengriją, Budapeštą, kur gyvena penkiolikmetis žydų tautybės berniukas. Antrojo pasaulinio karo metu vieną rytą pakeliui į darbą berniukas sučiumpamas ir išvežamas į Aušvico koncentracijos stovyklą.
Pasakojimas stebina ramumu. Iš pradžių net sunku patikėti, kaip galima taip ramiai į visą tą košmarišką situaciją reaguoti (vežimas į koncelagerį, nežinomybė, skurdus maistas, prievartinis darbas, mirštantys draugai) Ir visa tai perteikiama berniuko akimis – šviesiai ir nieko nesmerkiant, kartais netgi naiviai. Atrodė, o kurgi jo emocijos, nejaugi jam nebaisu
Vienas dalykas šioje knygoje mane itin sukrėtė (skaičiau tas vietas net po kelis kartus) - kai buvo pasakojama apie krematoriumus. Tai išties kažkas siaubingo. Aušvicas - konclageris, „vienas iš nacių pragaro katilų“, kuriame žmonės surūšiuojami į dvi grupes: į tuos, kurie tinkami siųsti į darbo konclagerius bei į tuos, kurie dėl sveikatos būklės ar amžiaus (perdaug jauni ar perseni) iškart “nurašomi”. Tokie nelaimėliai iš pradžių keliauja į dujų kameras, iš jų - į krematoriumus. Krematoriumus, kurie dirba pilnu pajėgumu ir be pertraukų… Aušvice aplink visur sklando tas salsvas iki pykinimo degančių žmonių kūnų kvapas...
Pagr. herojui, kaip žinia, pasiseka, jis papuola į „laimingųjų“ grupę ir išvežamas į darbo konclagerį. Tačiau ir ten seka ligos, badas, alinančios gyvenimo sąlygos. Merdėjantys ligų pakirsti kūnai.
Skaitydama apie konclagerius prisiminiau ekskursiją į Kauno 9 fortą paauglystėje. Jau nuo tada žodis konclageris man kelia asociacijas su kažkuo antižmogišku.
Taip pat knyga savo tematika, herojaus patirtimi man kėlė asociacijas su Balio Sruogos „Dievu mišku“. Tik, kiek pamenu iš „Dievų miško“ (o skaičiau ją išties seniai), pastarojoje knygoje tas konclagerio siaubas maskuojamas humoro kupinu pasakojimo būdu. O knygoje „Be likimo“ humoro kur kas mažiau. Na ir skiriasi pagr. herojų, išgyvenusių konclagerį, amžius – vienas paauglys, dažnai itin naivus ir patiklus. Kitas – subrendęs vyras. Tačiau abiem atvejais tai yra kova dėl išgyvenimo.
Arčiau galo atrodo, kad pasakotojas tarsi suaugo, rodos rašo jau nebe tas pats naivus berniukas, o brandus žmogus. Be abejo, prėjus tokį pragarą, kitaip būti, matyt, ir negali.

Be gausybės žymių apdovanojimų, už romaną „Be likimo“ Imre Kertesas 2002m. apdovanotas Nobelio premija.

Kiekvienoje knygoje ar filme, susidūrusi su tų krematoriumų aprašymu/vaizdavimu, tiesiog pašiurpstu, darosi vienu metu ir bloga, ir pikta... Man nei protu, nei dūšia nesuvokiamas visas šitas baisumas... Smegenys tiesiog atsisako priimti tą faktą, jog taip IŠ TIKRŲJŲ buvo... Pritariu ne kartą girdėtai minčiai, kad ŽMOGUS YRA PATS ŽIAURIAUSIAS PASAULYJE PADARAS... Kitos tokios išskirtinai žiaurios, mąstančios (kažkodėl šioje vietoje norisi dėti kabutes, nes šiuose žiaurumuose mąstymo aš neįžvelgiu...) būtybės nėra...