Kertesz Imre "Be likimo"

Tai romanas, parašytas autobiografine forma, nors, pasak autoriaus, kuris, būdamas keturiolikos metų taip pat perėjo Aušvico ir Buchenvaldo baisumus, nėra visiškai autobiografinis.
Istorija pasakojama penkiolikmečio berniuko lūpomis. Kūrinio herojus vaiko akimis mato ir vertina jį supančius įvykius. Knyga nukelia į Vengriją, Budapeštą, kur gyvena penkiolikmetis žydų tautybės berniukas. Antrojo pasaulinio karo metu vieną rytą pakeliui į darbą berniukas sučiumpamas ir išvežamas į Aušvico koncentracijos stovyklą.
Pasakojimas stebina ramumu. Iš pradžių net sunku patikėti, kaip galima taip ramiai į visą tą košmarišką situaciją reaguoti (vežimas į koncelagerį, nežinomybė, skurdus maistas, prievartinis darbas, mirštantys draugai)

Ir visa tai perteikiama berniuko akimis šviesiai ir nieko nesmerkiant, kartais netgi naiviai. Atrodė, o kurgi jo emocijos, nejaugi jam nebaisu
Vienas dalykas šioje knygoje mane itin sukrėtė (skaičiau tas vietas net po kelis kartus) - kai buvo pasakojama apie krematoriumus. Tai išties kažkas siaubingo. Aušvicas - konclageris, vienas iš nacių pragaro katilų, kuriame žmonės surūšiuojami į dvi grupes: į tuos, kurie tinkami siųsti į darbo konclagerius bei į tuos, kurie dėl sveikatos būklės ar amžiaus (perdaug jauni ar perseni) iškart nurašomi. Tokie nelaimėliai iš pradžių keliauja į dujų kameras, iš jų - į krematoriumus. Krematoriumus, kurie dirba pilnu pajėgumu ir be pertraukų
Aušvice aplink visur sklando tas salsvas iki pykinimo degančių žmonių kūnų kvapas...
Pagr. herojui, kaip žinia, pasiseka, jis papuola į laimingųjų grupę ir išvežamas į darbo konclagerį. Tačiau ir ten seka ligos, badas, alinančios gyvenimo sąlygos. Merdėjantys ligų pakirsti kūnai.
Skaitydama apie konclagerius prisiminiau ekskursiją į Kauno 9 fortą paauglystėje. Jau nuo tada žodis konclageris man kelia asociacijas su kažkuo antižmogišku.
Taip pat knyga savo tematika, herojaus patirtimi man kėlė asociacijas su Balio Sruogos Dievu mišku. Tik, kiek pamenu iš Dievų miško (o skaičiau ją išties seniai), pastarojoje knygoje tas konclagerio siaubas maskuojamas humoro kupinu pasakojimo būdu. O knygoje Be likimo humoro kur kas mažiau. Na ir skiriasi pagr. herojų, išgyvenusių konclagerį, amžius vienas paauglys, dažnai itin naivus ir patiklus. Kitas subrendęs vyras. Tačiau abiem atvejais tai yra kova dėl išgyvenimo.
Arčiau galo atrodo, kad pasakotojas tarsi suaugo, rodos rašo jau nebe tas pats naivus berniukas, o brandus žmogus. Be abejo, prėjus tokį pragarą, kitaip būti, matyt, ir negali.
Be gausybės žymių apdovanojimų, už romaną Be likimo Imre Kertesas 2002m. apdovanotas Nobelio premija.