QUOTE(Teresa @ 2006 12 03, 23:53)
Man tai prasidėjo tik dabar. Man jau yra daugiau negu 20 metų. Trūksta oro, spaudžia krutinę, labai sunku kvepuoti. Bijau nežinau ko. Bijau ateities. Kartais kai stengiuosi save suprasti, kuo butent aš bijau, tada pradedu verkti. Draugui bijau pasakyti kaip aš jaučiuosi, nes bijau, kad gali nesuprasti. Tai išsilieju čia.
Manau pažįstamas jausmas ir labai bjaurus. Bet mane jis apninka, kai nėra normalaus poilsio, atostogų, o tik darbas darbas darbas. Tada jau nebežinai, kas kaip ir dėl ko. Pati, kai laukiausi antro vaikelio pagaudavau save begalvojant, ar aš čia vaiko labai noriu, ar normalių atostogų. Pasirodo, kad mano mažiukas man buvo puiki reabilitacija,puikios atostogos, labai daug teigiamų emocijų-neliko jokio nerimo. Deja dabar jau vėl dirbu ir bijau, kad besisukant tame užburtame rate: darbas, namai, šeima, vėl neapimtų tas bjaurus nerimo jausmas. Bet save raminu ir bandau įsiteigti, kad tikrai yra svarbesnių, geresnių ir gražesnių dalykų už stresinį darbą, reikia paprasčiau žiūrėt į visas problemas, ypač į tas kurias sukelia darbai. Ir kuo daugiau geresnių emocijų ir poilsio.
Lengva pasakyti.... Ech Laikykitės.