Ir vėl aš.. Ir vėl lieju širdgėlą. Vėl liejasi ašarų upeliai. Tikiuosi niekas labai nesupyks, kad savo bėdas aprašysiu dvejose temose. Ji tinkama ir pas "tėčius", bet ten mažai lankomumo.. O man taip reikia išgirsti ir kitas nuomones..
Taigi..
Situacija tokia, kad turiu draugą beveik 8 metai. Viskas buvo kaip ir gerai, bet jau apie mėnesį išgyvenam kažkokią krizę. Suabejojo ką jaučia man - meilę ar prisirišimą. Kalbėjom daug, priėjo išvados, kad turbūt myli ir nori būt su manimi. Tas pokalbis buvo lyg lietus iš giedro dangaus, tad gal todėl aš iki šiol pilnai neatsigavau.
Nors po to jo jausmų pasimetimo ir susitaikymo tikrai pasitaisė mūsų reikalai lovoje
Užvakar kalbėjau, kad man sunku juo pasitikėti. Jis yra uždaras žmogus. Nemoka išreikšti jausmų, mastymų ir t.t. O aš vis prisigalvoju kažkokių nesąmonių po to jo pokalbio.
Vakar vėl prasidėjo pokalbiai, tiksliau, kol dirbo - sms'inimai. "Kažkaip negerai jaučiuosi po vakar. Nežinau kas man darosi ir ko trūksta. Atrodo turiu viską, ko galima dar norėt".. "Noriu, kas nenorėčiau to, ko noriu".. "Nenoriu tavęs prarast. Žinau, kad tokios geros nerasiu. Gal man ta krizė jau ar kas (tipo ta kur apie 30 vyrų metus būna). Nežinau. Tik žinau, kad tu man reikalinga kad ir kaip yra".. Na ką, grįžo namo. Kalbėjo priglaudęs mane.. "Neturiu jokios meilužės, niekas nėra kritęs į akį.. bet norisi kažko kitos, pažiūrėti koks jausmas su kita". Vakar vėl slydo gyvenimas iš po kojų. Vėl kažkokia nežinia. Vėl abejonės ar mes tai įveiksim ir išliksim "mes", o ne tik "jis" ir "aš". Matydamas mano skausmą, gailėjosi tai atskleidęs. Nors kažkada seniai seniai sakiau, kad tokioje situacijoje norėčiau iš kart žinoti kaip yra. Tik vakar suvokiau, kad tas žinojimas labai jau skaudus. Taip, gal pliusas jam, kad jis pasakė kaip jaučiasi, o ne tiesiog "suko į kairę", bet man nuo to ne geriau. Vakar po visų išsiverkimų, nusiraminimų ir bandymų ieškoti išeities (kad ir savaitgalį ėjimas jam į kokį barą ir "grobio" paieškos pasirodė didžiausia nesąmonė. Neįmanoma taip imti, išjungti jausmus, žinojimą, kad namie esu aš.. Tiesiog pati laksčiau, kai buvom išsiskyrę metams laiko ir man prireikė kažkiek laiko kol galėjau atsipalaiduoti)
man šovė mintis pabandyti trise. Esu buvusi su mergina, tad taip va kažkaip ir sugalvojau, kad atseit tokiu būdu neskaudintumėm vienas kito. Pusiau juokais pusiau rimtai sugalvojom ieškoti tos trečios. Užsiregistruoti kokiam suaugusių puslapyje ar panašiai.
Bet sako rytas už vakarą protingesnis ir šiandien man nuo tokios minties darosi bloga.
Negaliu įsivaizduoti savęs šalia, kai jis liečia kitą. Tai nėra mano svajonė, troškimas ar fantazija. Jaučiu, kad man tai būtų tarsi kažkoks lipimas per save, kad išsaugoti "mus". Aš to negaliu padaryti. Aš negaliu jo įsivaizduoti, nei būnant trise, nei jam sukant į kairę Nežinau ar įstengčiau tai pamiršti ir gyventi toliau. Nebežinau, kaip išsikapstyti iš šios krizės. Jis aiškina, kad manyje viskas gerai, kad čia jam kažkas užėjo. O kodėl nesupranta. O aš myliu. O aš taip myliu tą žmogų. Neabejoju tuo nei kiek. Bet nežinau kaip tai ištverti. Nežinau, ar įmanoma vėl gyventi normalų gyvenimą. Nežinau, ar meilė gali viską įveikti.. Nebežinau ar jam pavyks manęs neprarasti.. Man taip sunku.. Per sunku..
jetau..
žmonės serga, miršta, vyksta karai, badas.. O jus gyvenate turėdami vienas kitą ir vistiek kažkokie nelaimingi... aisku, suprantu, kad kol pati to nepatiriu-tai ir nesuprasiu, bet vistiek...
Meilė tikrai gali viska..
jei as sugebu mylėti neįgalų vaiką,jus turite sugebėti mylėti... savo gyvenima. Ir neleisti niekam jo sugriauti...Nesvarbu ar liksite su juo ar ne-svarbu,kad butumet laiminga..Kazkaip, kazkokiu budu...
taigi manau širdis jums vistiek padiktuos kaip elgtis..