Laumiux, dėl vairavimo - siūlau sėsti važinėti su kokia MOTERIMI. Jos daugiau kantrybės turi, kultūringiau pastabas išsako, nesumenkina kito žmogaus iki begalybės.
Aš išsilaikiau teises bene prieš 10 metų. tai padaryti paskatino KRIKŠTO MAMA, pati kelis kartus davusi man savo mašiniuką pamalti po miško keliukus

Visą laiką skatino ir gyrė. Akcentuodavo tai, ką padarau gerai, nors pastebėdavo ir klaidas. Tais pačiais metais išsilaikiau teises žiemą. Išsilaikiau - ir padėjau ant lentynos. Praktikos buvo nulis.
Prieš 4 metus nusipirkom mašiną grynai man vairuoti. Pirkom senučiuką patrešusį Opelį (kad jei sukulsiu - gaila nebūtų). Nusipirkom gruodį ir... iki gegužės mėnesio jis stovėjo nejudinamas

Bijojau žiauriai net artyn prieiti, nes pirmą kartą parsivarius mašiną susisodinau vyrą, jo tėtį ir važiavom iki mano vaiko auklytės

Užgesau pirmą kartą jau kieme - vidury didžiausios balos. Antrą kartą užgesau sustojusi prie sankryžos. Kai teko važiuoti tarp mašinų kiemo įvažiavime - sustojau ir leidau vairuoti vyriškiams, nes nebepakenčiau jų dūsavimų ir kitų replikų, drebėjau visa kaip epušės lapas.
Kaip jau minėjau, antrą kartą prie vairo sėdau po gero pusmečio, prisikalbinusi kartu pavažinėti DRAUGĘ, kuri turėjo teises, anksčiau buvo gera vairuotoja, bet jau keletas metų neturėjo mašinos. savaitę kasdien sukom ratus po mano mikrorajoną - iki parduotuvės, iki darželio, iki ligoninės... cirkų buvo visokių - ir benzinas vidury kelio baigėsi, ir akumuliatorius išsikrovė, ir nepasukau, kur reikėjo, ir per lietų praeivius maudžiau... Bet viskas vyko su auksine mano draugės kantrybe, iš jos girdėjau tik padrąsinimus.
Po savaitės pas mane buvo atvažiavusi SESUO (jaunesnė 12 metų, studenčiokė, neturinti teisių ir nemokanti vairuoti). Buvo ilgasis savaitgalis, nuostabus oras, leptelėjau jai juokais, kad gerai būtų nuvažiuot nusipirkt mėsainių. Tikėjausi, kad ji išsigąs, o ji, net nemirktelėjusi, sutiko

Nebuvo kur trauktis - važiavom. Važiavom man nevažinėtu keliu, ji sėdėjo tvirtai įsikibusi į durelių rankeną

bet neišgirdau nei vieno priekaišto

Vėl neapsiėjom be nuotykių - pora kartų neįvažiavom į reikiamą posūkį - bet ir vėl niekas manęs višta nevadino
ir po to ilgą laiką prieš sėdant į mašiną man reikėdavo nuodugniai išsistudijuoti maršrutą žemėlapyje, nusiteikti prieš valandą iki važiavimo. Išlipus iš mašinos kojos drebėdavo ir būdavo toks jausmas, lyg būčiau bėgusi kelis ratus aplink stadioną... bet - nebuvo ktos išeities - vairavau.
Nuo spalio mėnesio pradėjau kasdien vežioti vaiką į darželį (15 min. kelio automobiliu) ir pati važinėti į darbą. Visada VIENA. Tik tada po truputį atsipalaidavau. Dabar jau važiuoju normaliai, vairavimo stažas - treji metai. Klaidų pasitaikydavo ir anksčiau, pasitaiko ir dabar. bet - kai važiuoju viena - vairuoju DAUG GERIAU negu tada, kai šalia sėdi koks nors "komentatorius".
Taip kad - neprarask vilties ir būtinai įsigyk teises - tai pirmas žingsnis į išsilaisvinimą. Visokį - tiek fizinį, tiek dvasinį.