sudužusios svajonės x

Taip. Bet nuo to, kad ieskosite kaltu ir uzsiiminesite savigrauza, santykiai nepasikeis. Zinote, kada moteris labiausiai tampa reikalinga? kai nustoja vytis iseinanti vyra.

teoriskai suprantu,praktiskai -nelabai.

Būtent, jis sugrįš tikrai, jeigu pats to norės, bet ne todėl, kad jį kažkas bandys užlaikyt, o todėl, kad pats to norės, jeigu norės
Papildyta:


Patikėkit, niekas neįlįs į tą šeimą, jeigu vyras pats to nenorės
Kartais jie susipažindami ir užmegzdami santykius, net ne pasako, kad turi antras puses

As tikrai suprantu, kaip jums sunku, bet kuo daugiau painiojates jam po kojomis, tuo labiau mazinate savo sansus. O juk butent to jus norite? Kad jis sugriztu? Aktyviau uzsiimkite savo gyvenimu.

Tikra tiesa...

Praeis sis etapas jusu jausma ,vidini skausma suprantu .... tik jau nekaltinkit saves juo labiau negrauzkit viduje ..... man lengviau buvo vien todel kad buvo vasara .... daug saules , daug gryno oro , maudynes ezeruose , gamta , pasivaiksciojimai su draugem ... dabar jums prisideda dar depresiska nuotaika , nes ziema ,saules mazai , niekur neiseinat

Mes jau 8 menesiai ,kaip nebe kartu

[quote=Eslanda,2010 12 06, 13:37]

Būtent, jis sugrįš tikrai, jeigu pats to norės, bet ne todėl, kad jį kažkas bandys užlaikyt, o todėl, kad pats to norės, jeigu norės
Papildyta:

Sutinku su jumis. Kai maniskis norejo iseiti, apgalvoti, pamastyti ko nori is gyvenimo, jis nusprende padaryti perstrauka ir musu santykiuose. Aisku man tai buvo sokas, bet sakau jei nori eiti - eik, tik nesitikek kad prasysiu likti. Ir ka, jis isvaziavo i kita miesta. Per ta laika jo neieskojau, nerasiau nei sms, nei skambinau, nei emailu. Nors buvo sunku, ziauriai, juk buvom drauge 5 m. Ir ka, kaip tik pries sventes, jis man paskambino lyg tarp kitko, pasveikinti, paklausti kaip sekasi ir pan. kalbejom visa nakti, ir tikrai nemniau, kad mes susitaikysim, tiesiog kalbejom atvirai is dusios nieko nesitikedami. Ir dabar pagalvoju, kad kaip tik butent to mums ir reikejo, dazniau kalbetis, ne vien tik kaip darbe sekes, ko vakarienei nori ir pan. Ir po to vakaro, mes kartu esame jau 4 m., is kuriu 3 susituoke.
Kai jis isejo, nebandziau jo sulaikyt, gyvenau toliau, mokiausi, ir tikrai netikejau kad mums dar kas pavyks, bet mes esame kartu...
Taigi, jei tau zmogus skirtas, jis pas tave grys...
Sorry, kad as cia taip issipleciau
Papildyta:


Jus cia rimtai kalbat? Mylimas prievarta nebusi...

Tai kad ji jam po kojomis nesipainioja, kiek suprantu. Tiesiog viduje, širdyje negali jo paleisti, ir kuria naujas iliuzijas, kad jis pas ją sugrįš, kai "ta ana nusibos"...
Bet juk ir aš iš savo patirties žinau, kad kai pasibaigs savigraužos ir apgailestavimo laikotarpis, atsiras naujas noras į save investuoti, tobulinti savo vidų (o gal ir išvaizdą), įgyti pasitikėjimo savimi ir pan.
Ir beje, kažkas čia labai klydo, sakydamos, kad vieniša mama negali švytėti.... Smarkiai klydot Tik viskam savas laikas.
Ir nesąmonė, kad moteris be vyro negali būti laiminga. Gali. O jeigu jau būtinai reikia vyro, jeigu ne su tuo, tai gali ir su kitu, kad ir kaip dabar nesinorėtų apie tai nė pagalvoti

Paskaiciau ankstesnius sios temos postus, ir man norisi paklausti, ar kada jus susimastete apie tuos vaikus, del kuriu nenorite skirtis (cia toms moterims, kurios kalbejo apie vienisas mamas) ?
Visa savo vaikyste ir paauglyste maciau savo tevus, kurie buvo priversti kartu gyventi del manes, negalejo skirtis nes buciau augusi nepilnavertej semoje, be tevo. Taciau jei manes, kad butu paklause ar man geriau matyti juos kiekviena vakara besiriejancius, besikoliojancius, priekaistaujancius vienas kitam del sugriauto gyvenimo, kuris yra kaltesnis ir kurio kalte didesne, bei prie kitu vaidinancius laiminga seima, as mielu noru buciau geriau augus nepilnaverteje seimoje, viena su motina, bet pati buvusi laiminga ir zinodama, kad mano tevai, nors ir ne kartu, bet irgi yra laimingi...

sveikos merginos.siandien pradejau busti is letargo miego.gal itakos turejo pokalbiai su draugem,nezinau,bet issiaiskinau ant kiek niekingas mb.jis viskuom kaltina mane,o ir prisiminus praeiti -irgi.pats saves niekada nemate ir dabar nemato.nezinau ar pasveikusi pilnai nuo sito kosmaro noreciau ji priimti.greiciausiai ne.jei pradesiu gyventi pati ,ismoksiu kaip nors,su tokiu pat gyvenimu kaip buvo as taikytis tikrai nenoresiu.tegu jis sau iesko kur jam geriau.sako zmones kad ta jo merga panasi i mane

Šaunuolė esi, gana greit atsigauni Svarbiausia dabar nepult į depresiją, o būt stipriai

Sveikos mergaites,
Man jau bega trecia savaite po issiskyrimo... Is to, kad skaiciuoju laika, turbut suprantate, jog dar nepagijau. Nepaisant to, jauciu kaip keiciuosi. Tikrai! Labiau rupinuosi savimi, daugiau bendrauju su draugemis. Ne viena savaitgali neteko liudeti namie (o seniau ir taip budavo)! Mano situacijoje man labai gelbsti artima drauge, kuri kaip ir as isgyveno skyrybas su draugu pries 3 menesius, todel visa ta "pekla" jau yra praejusi.
Si savaitgali buvau susitikus su savo ex… Pasiimti daiktu. Et, gudrocius, vistiek ne viska atidave Jo namai, tikrai jam primins mane dar ilgai… Tiek daug ten manes ideta…indai, geles, uzuolaidos ir kitos sirdziai ir akiai mielos smulkmenos… Nezinau, ar tikiu juo… Sake, kad sunku jam, kad truksta tu graziu akimirku, kad daznai galvoja, prisimena… Gal... Bet kvailiuk, kam tada nesistengei, kai buvo laikas? Kaip as tvardziausi, stengiausi ryti skausma, kad tik nepratrukciau. Matesi, kad jam truksta artimos sielos... Pradejo, net neklausinejant pasakotis apie darbus, tevu problemas, draugus, savo laisvalaiki… Bet… Jam gi dabar gera vienam! Jam gera, kad niekas neklausineja, kada gris… Et, ne veltui "vezys"! Nurijau skausma, stengiausi tvardytis, kartojau sau – nori laisves, turek! Apsikabinom, draugiskai atsisveikinom…
Gyvenu toliau Uzsiregistravau pazinciu svetaineje. Ir zinot greiciausiai jau si savaitgali eisiu i pasimatyma. Ot ir eisiu! Neziuriu i tai rimtai, bet vis prasiblaskymas. Nepagalvokit, kad puolu dabar i bilekieno glebi, kad tik nelikciau viena. Ne, atvirksciai… Atstumiau savo sena simpatija, kuris tik suzinojes apie mano issiskyrima is karto apsireiske. Darausi atsargi. Tiesa sakant, dabar net nenoreciau nieko rimto… Gal del to, kad ne daug laiko praejo… Kad vis dar tenka nakti pabusti ir ilgai neuzmigti prisimenant visas mielas smulkmenas, svajojant, kaip butu buve gera… Gal kad vis prisimenu jo zodzius, kad jam truksta manes… O gal kad giliai sirdyje vis dar likusi kokia viltis, kad dar susieisim… Nezinau…
Nepaisant visko, turiu pripazinti, kad tai buvo mano sielos zmogus.