Du vakarus iki išnaktų rijau
"Tūkstantį saulių..." Man negalima tokių knygų skaityti

, nes tuoj pulsiu rašyti "Kaip tampama feministėmis".
Knyga
žiauri! Norėjosi

...
Sunku suvokti, kad Afganistane, Irane - kadaise kultūros lopšiuose - įsigalėjus tokio žemo mentaliteto santvarka.
Knygoje protarpiais minimos datos: 1992, 1997 m... ir t.t. Vis gretinau, ką
aš tuo metu veikiau: užsiiminėjau mėgiamu darbu, saviveikla, važinėjau po užsienius, tekėjau, gimdžiau civilizuotose sąlygose... O ten!..

Ten aš būčiau "marjama ", tik daug greičiau nei romano Marjama.
Na, čia aš išliejau emocijas.
Knyga ne pati geriausia, bet ne "akių serijos", na, gal tik "vienos akies"

Siužetas dramatiškas, turinys, kaip jau supratote, žiaurus, jei sukrėtė net mane

, bet ne lėkštas. "Nekvepėjo" dirbtina antiislamiška propaganda, kaip daugelis "akių" serijos knygų. Aš visiškai patikėjau ta paskirų žmonių, tautos, valstybės tragedijos istorija ir džiaugiuosi, kad gyvenu mūsų varganoj Lietuvoj, kad kapstausi vos vos virš skurdo ribos

, kad galiu leisti sau būti feministe

.
Todėl!Dūšios atgaivai griebiausi
Kaukiančio malūnininko.

Ir jau trečiame puslapy pradedu žvengt
Atsitrenkia žmogelis Laplandijos užkampin, nusiperka apgriuvusį malūną ir kaimui aiškina, kad jo anksčiau turėtas malūnas sudegė. Kartu su malūnu ir žmona. O draudimas nedavė kompensacijos nei už vieną, nei už kitą.
Tačiau Bažnyčios popieriuose malūnininkas besąs senbernis.

Kaimas svarsto, citata:
"Kaip gali sudegti tokio žmogaus žmona?" Toliau citatuoju:
"Vis dėlto tiesos apie malūnininko praeitį nepavyko išsiaiškinti, ir galiausiai žmonės nustojo ja domėtis. Ne pirmas kartas, kai ten, pietuose, sudegė ar buvo sudeginta kieno nors žmona (melagiai, svieto mulkintojai
), ir niekas kol kas tų moteriškių pernelyg nepasigedo."
O romano herojus apskritai kamuojamas kažkokios maniakinės depresijos