Tikiuosi, nesupyksit kad patiražuosiu savo atsiliepimą iš kitos temos. Bet, kadangi knyga patiko, tai gal pavyks apie ją padiskutuoti su kitom skaičiusiom?
Ką tik perskaičiau
Romain Gary "Aušros pažadą" ir noriu pasidalinti keliomis mintimis.
Iš pradžių labai džiūgavau, nes Romain Gary stilius - nuostabus. Knyga pilna "švelnios ironijos" (ir labai daug autoironijos), kaip ir žada reklama ant viršelio. Tiesa, nepasakyčiau kad apie Vilnių, o ypač apie jo gyventojus, Gary atsiliepia švelniai ir maloniai. Visai ne, jam tai buvo pilkas ir šaltas Lenkijos (!) provincijos miestas kur teko praleisti keletą metų pakeliui į "tikrąją tėvynę" - Prancūziją.
Pagrindinė knygos tema - motinos ir sūnaus santykiai. Motinos meilė sūnui, sakyčiau dusinanti, smaugianti, tokia nuo kurios neįmanoma pabėgti, kurios itin dažnai tenka gėdytis, tačiau jos netekęs supranti kad ieškosi (ir neberasi) tokios meilės visą gyvenimą...
Mane labiau jaudino ne ta perteklinė meilė, o kartu su ja keliami reikalavimai savo vaikui - visas susvajota daugeliui metų į priekį. Ir vaikas, bijodamas nuvilti mamą, visą gyvenimą bando tuos reikalavimus išpildyti. Gary aprašo tai - vėlgi - su švelniu humoru, tačiau man buvo baisu. Rekomenduočiau šitą knygą perskaityti visiems tėvams (o ypač - vienišoms mamoms, ir čia nieko nenoriu įžeisti
), kurie turi didelių lūkesčių vaikų atžvilgiu ir galvoja kad geriausiai žino kas tiems vaikams atneš laimę ir sėkmę.
Jeigu grįžti prie knygos - vertingiausias man pasirodė, kaip jau minėjau, nuostabus Gary rašymo stilius. Jo filosofinės įžvalgos (tarkim, prostitučių ir mokslininkų sulyginimas) mane nuvylė. Ir, kaip itin dažnai man atsitinka, knyga pasirodė per ilga. Trečiąją dalį, kur autorius pasakoja apie savo dalyvavimą pasipriešinimo judėjime, galima tiesiog nuplėšti (perkeltine prasme, žinoma
).
Vėl, ne pirmą kartą patyriau kad patriotizmas yra labai keistas jausmas - man tinka tik tada, kai tai apie mano šalį, mano vertybes, kitais atvejais dažniausiai erzina, kaip buvo ir čia. O gal tai tiesiog buvo prastai išreikšta, nes (čia seka lyrinis nukrypimas
) pamenu S. Rushdie knygą "Žemė po jos kojomis", kurią kentėjau visus ar ne 500 puslapių, bet kelios jo eilutės apie Indiją atpirko visas mano kančias. Tai Gary tokių eilučių neparašė, mano liežuviui jis parašė gana neskoningas eilutes apie savo idealizuojamą karo laikų draugą - didvyrį: "Paryžiuje nėra gatvės, pavadintos jo vardu, bet man jo vardas skamba visų Prancūzijos gatvių pavadinimuose".
Dar viena rimta siužetinė banalybė palikta knygos pabaigai, kurios niekaip negalima pasakoti negadinant skaitytojams malonumo.
O malonumo (nepaisant visos mano kritikos) patirsite tikrai daug - būtinai paskaitykite. Tokių mielų, šiltų knygų nėra daug. Kaip ir knygų, kur tiek dėmesio skiriama mamai.
Pagalvojau, kad Gary motina iš "Aušros pažado" - man vienas stipriausių, kruopščiausiai atskleistų moterų charakterių literatūroje apskritai. Dabar ieškau "lygiaverčių" įspūdžio ir stiprumo prasme personažų ir į galvą ateina tik Džiulija Lambert iš William Somerset Maugham "Teatras". O kokie moteriški personažai sužavėjo jus?
Prie to paties - kokią kitą Romain Gary knygą rekomenduotumėt perskaityti? Jų nemažai išleista, galiu ir nepataikyt besirinkdama
.
Jei megsti jumoristine fantastika, tai turetu smagus skaitymas buti 
Nors as kazkodel vis neprisiruosiu kitu knygu skaityti (MB visas turi susipirkes).
