Knygų skaitytojų klubas, 71 tema

Vitalija su gimimo diena!

Vitalija, gerų knyginių metų! su tortadieniu

Vitalija, su Gimtadieniu!




Su didžiausiu malonumu surijau Mario Vargas Llosa Bjaurios mergiotės išdaigas. Tai jau ketvirta mano skaityta šio rašytojo knyga ir ne mažiau įspūdinga, nei ankstesnės.
Bjaurios mergiotės išdaigos nuo kitų skiriasi nuosekliu siužetu, lengvai suvokiamu turiniu. Čia veikėjai nesikapsto klastingo likimo () vingiuose, neanalizuoja būties "kodėl?". Jie tiesiog gyvena tokie, kokius juos Dievas sukūrė, nesistengdami pakeisti vienas kito ir nesipriešindami savo pačių aistroms. Įprasta manyti, kad moteris - šeimos židinio saugotoja, o vyras - "odisėjas", užkariautojas. "Bjaurioje mergiotėje" vyras ir moteris tarsi susikeičia vietomis: vyras myli besąlygiškai ir beprotiškai, moteris juo manipuliuoja, naudojasi laikotarpiu "tarp meilužių". Istorija žiauroka ir pakankamai liūdna, bet skaitant nekyla slogus jausmas, kartais truputį juokinga, kartais pikta, pabaigoje graudulinga.
Įdomu dar tai, kad Mario Vargas Llosa šiame romane paliečia e/imigracijos, problemas: koks žmogus bebūtų kosmopolitiškas, atitrūkęs nuo savo kultūrinių šaknų, bus nei anglas, nei prancūzas, nei japonas. Nebus ir čilietis, jis bus svetimas visur, net savo gimtinėje.
LLLLL pagal Darių Pocevičių.


Myliu Mario...
http://video.mx.msn....-llosa/m3dn18l1
http://www.youtube.c...h?v=8UkVazIxr2Y

Sveikos
Sveikinu visas su paėjusiomis ir artėjančiomis šventėmis!

Vitalija, su Gimtadieniu!!

Pirmiausia, Vitalija, su gimtadieniu. Daug gražių svajonių, o pačių gražiausių išsipildymo.

Gal šia tema tiktų kas nors M. Waltario, pavyzdžiui, "Turmsas nemirtingasis" ir kitos iš tos serijos?

Vitalija,su gimtuku

Skaičiau visas tavo minėtas Pavičiaus knygas.Man turbūt labiausiai patikusi Chazarų žodynas.Gal todėl, kad šviežiausi atsiminimai.
Gal apie Pranciškų Asyžietį pabandyk .
N.Kazanzakio "Dievo neturtėlis".

W. S. Maugham „Anuomet ir dabar“
http://www.manoknyga...irselis-130.jpg
Perskaičiau su dideliu pasimėgavimu šią W.S.Maughamo knygą ir negaliu nutylėti, nepasidalinusi savo rekomendacijomis šiame forume.Tai puikus istorinis romanas romanas apie iškilią Renesanso epochos asmenybę, Italijos politinį veikėją, filosofą, rašytoją Nikolo Makiavelį, kuris parašytas remiantis paties Makiavelio veikalais, kitais išlikusiais negausiais šaltiniais apie jį.
Siužetas paprastas. Italija. Renesansas. Florencijai kyla grėsmė, įvairūs kunigaikštukai kovoja dėl savo įtakos valdyme ir Makiavelis išsiunčiamas į Imolą pas kunigaikštį Čezarę Bordžą, kaip Sinjorijos, Florencijos miesto tarybos derybininkas, tarnautojas.Vyksta nenorom, nes namie palieka besilaukiančią žmoną, o į kelionę pasiima jauną nepatyrusį sūnėną Pjerą. Nuvykęs į Imolą Makiavelis parodomas koks jis buvo įžvalgus ir sumanus diplomatas, ištikimai ginantis Florencijos respublikos interesus, sąžiningas, ir nepalenkiamas žmogus, kuriam nesvetimos ir žmogiškosios aistros.
Romane piešiama XVI a. Italijos įvykių panorama,ryškus ir įdomus kunigaikščio Čezarės Bordžos paveikslas, jo intrigos,politika.
Knygoje puikiai atskleidžiamas Makiavelio paveikslas ir jo išmintis.Vienas iš jo pagrindinių principų buvo“niekada neleisti niekam sužinoti , kiek jis žino, jei tam nėra svarios priežasties“.“Jis žinojo, kad palankumą lengviausia pelnyti, jei leisiesi truputį apiplėšiamas“.
Imoloje jis sutinka Bartolomėjų Martelį ir jo jaunutę trečią žmoną Aureliją, kurią pamatęs jį ima kankinti aistra šiai moteriai. Neapleisdamas tarnybos reikalų jis pradeda regzti mintį kaip su ja sugulti, nes Bartolomejus yra nevaisingas ir jei nesusilauks palikuonių Aurelija ir jos motina gali po jo mirties viską prarasti, nes viskas atitektų Bartolomėjaus sesers šeimai. Kaip jam pavyks ar nepavyks tai padaryti, neatskleisiu, tik pasakysiu, kad vėliau iš tos situacijos jam gimė idėja parašyti šmaikščią komediją „Mandragora“.
Romanas būtų nieko perdaug ypatingas jei ne perteikta paties Makiavelio kaip derybininko išmintis, ypač jo pamokymai sūnėnui Pjerui, kurias galima taikyti ir šiais laikais.Taigi citatų mėgėjos drąsiai gali prieš pradedant skaityti pasimti iš anksto pieštukėlius. Tiesiog taip ir knieti keletą pamokymu Pjerui pateikti ir jums.Makiavelis jam sako:
„Niekada per daug neatvirauk su draugu, kad jis negalėtų tau pakenkti, jeigu kartais taptų tavo priešu, ir niekada nesielk su priešu taip blogai, kad jis nebegalėtų tapti tavo draugu“.
“Stebėk žmonių nuotaikas ir prisitaikyk prie jų – juokis kartu su jais, kai jie linksmi, ir nutaisyk ištisusį veidą, kai jie rimti.Absurdiška būti išmintingam tarp kvailių ir kvailam tarp išmintingų: su kiekvienu reikia kalbėti jo kalba.“
“Jau daugelį metų aš niekada nesakau to, ką manau, ir niekada nemanau to, ką sakau, o jeigu kartais pasitaiko pasakyti tiesą, paslepiu ją tarp tokios daugybės melų, kad būna sunku ją surasti“.Tokių pamokymų apstu šioje nestoroje knygoje.
Kadangi nemoku gražiai aprašyti kaip kitos kai kurios šio forumo skaitytojos, todėl pabaigai kaip visada pateiksiu kai kurias įstrigusias citatas:
„Laimė yra gėris, kurio siekia visi žmonės, ir kad norint ją pasiekti reikia būti kilusiam iš geros šeimos, gerų draugų, sėkmės, sveikatos, turto, grožio, tvirtumo, šlovės, gero vardo ir dorybės“.(20psl.)
„ Dėkingumas yra labai sunki našta.Lengviau atleisti priešui už padarytą skriaudą, negu draugui už tau teikiamą labdarą“ (58psl.)
„Lozorius turi būti dėkingas už trupinius, nubyrėjusius nuo turtuolio stalo“
„Draugiškumo pareiškimai būna kur kas įtikinamesni, kai juos patvirtina veiksmai“.

„Ateities kartos prisimena žmones ne dėl jų padarytų didžių darbų, bet dėl to, kad rašytojai vaizdingai aprašo jų darbus.Periklis tebūtų tik vardas, jeigu Tukididas nebūtų įdėjęs į jo lūpas kalbos, kuri jį išgarsino“
„Patarlės yra paprastų žmonių išmintis, tačiau paprasti žmonės visada klysta“.
„Labiausiai gailimės ne dėl tų pagundų, kuriomis pasidavėme, bet dėl tų, kurioms atsispyrėme“.
„Žmogus gauna aukštą postą, nes būdamas vidutinybė nekelia grėsmės savo bendrams.Štai kodėl esant demokratijai valdo ne tie, kurie yra kompetentingiausi, bet tie , kurie dėl to savo nereikšmingumo niekam nekelia baimės“.

* kaip tik skaitau M.Pavičiaus "Chazarų žodyną", tai šitas pastebėjimas ir man tinka. O šiaip tai tikrai neįtikėtina knyga

** o kas yra akių serija? Gal tiktų H. Senkevičiaus "Quo vadis"? Aš ją beveik mintinai suskaičius buvau kažkada seniai, labai stiprų įspūdį paliko, nors nežinau, kaip atrodytų dabar. Su M. Pavičium lyginant skystoka, bet gavus Nobelio premiją, tai gal nieko

Su gimtadieniu

Visas su šventėm, praėjusiom ir ateinančiom
Metus užbaigsiu su I. Allende ,,Afrodite". Pradėjus skaityti neapleido įspūdis, kad kažkuo primena kartais mano taisomus kursiniu, bakalauro ir kt. darbus, kur beviltiškai bandoma išlaužti kažkokią mintį, palyginti iš esmės nelyginamus dalykus. Nelabai autorei sekėsi susieti maistą ir seksą, nes ji, protinga moteris, gerai supranta, kad turi dažniausiai rinktis tą ar aną, kad nesilaikydama dietos, gali paprasčiausiai nerasti tinkamo meilužio, o ir nebesinori Iš savo patirties galiu paantrinti: po visų šventinių ir tarpšventinių persiėdimų drąsiai galėčiau pusmečiui stoti į vienuolyną O kur dar pats maisto gaminimo procesas... Be to, autorės drovumas nepakartojamas, taip ir įsivaizduoju žaviąją Allende numetančią vieną rūbelį ir iš gėdos užsidengiančią akis Bet knygoje yra tikrai smagių vietų, bent kartą per puslapį sukikeni dėl šmaikštaus palyginimo, linksmos istorijos ar autoironijos. Šiaip tai man atrodo, kad autorė neturėjo, ką rašyti ir pasirinko pirmą pasitaikiusią temą, bet, kadangi yra talentinga, daugiau mažiau išsisuko iš padėties. ,,... viskas gyvenime tėra vienas kitą ryjantys, besidauginantys, mirštantys, tręšiantys žemę ir vėl kitu pavidalu atgyjantys organizmai. Kraujas, sėkla, prakaitas, pelenai, ašaros ir nepagydoma poetinė žmonijos vaizduotė, ieškanti prasmės..." Ką čia bepridursi.... Nebent, kad po kelerių metų Allende vėl įrašyta į mano favoritų eilę.

Lauksiu tavo atsiliepimo apie Chazarus Pritariu jums su Vitalija tai minčiai.Beje Pavičiaus kūrybą aš priskirčiau aukštajam pilotažui.Tikrai kartais būna sunku įkirsti, reikia ypatingo susikaupimo, bet skaityti bent jau man buvo įdomu.Jo kūryba vis tik mane traukia ir masina.Žiūrėsiu kaip tau vis tik patiks ar ne
Šiais metais viena iš tokių panašių priskiriamų aukštajam pilotažui buvo mano perskaityta Borgeso "Fikcijos".Irgi reikalaujanti susikaupimo, labai patikusi nestora knygutė.

Pratęsiant temą http://www.youtube.c...h?v=MMrOHY1NdmE
Mano vaikas daržely sakė, kad Kalėdų Senelis yra didelis ir protingas. Jis turi žmoną ir vieną nykštuką. Matyt, pagal šeimos modelį įsivaizduoja Bet buvo ir tokių vaikų, kurie sakė, kad Kalėdų Senelis iš tiesų yra žmogus, tik vaidina Senelį Taip pat kad matė Kalėdų Senelį „Senukuose“. Jis stovėjo ir nieko nedarė

Čia ne mano terminas. Nebepamenu, kam priklauso jo autorystė, gal martux Tai „Tik su dukra“ ir kiti panašūs romanai.

Ačiū už sveikinimus Fantastiškai gerų visoms artėjančių 2011-ųjų!