Iki 4 mėn. dukrytė miegojo su mumis, nes ilgai ją kankino pilviukas, todėl dažnai keldavosi, verkdavo. Nuo 4 mėn. perkėliau į jos lovytę, kuri buvo šalia mūsų lovos. Ilgai kalbindavau, žaisdavom, ateidavau galvytę pakasyti. Dar po mėnesiuko prieš miegą šiek tiek pabūdavo mūsų lovoje, išsikrykšdavo, išsivoliodavo ir tada išnešdavau į kitą kambarį, kur ramiai lovytėje užmigdavo. O dabar yra taip: kadangi mūsų butas kolkas tik 2 kambarių ir vaiko lovytė bendrame kambaryje, tai mes ir būnam tame kambaryje tol, kol patys neiname miegoti į miegamąjį. Dažniausiai dukrytė lūžta pirma, o jeigu ne - tada palieku ją savo lovytėje, o mes išeiname į miegamąjį, bet jeigu durys atviros, vaikas mane mato gulint lovoje iš savo guolio. Jeigu bando verkti, pakalbinu, pasakau, kad laikas "liulia" ir ji užmiega, tada telieka užsidaryti duris
O dėl aprašytojo metodo, tai aš panašiai elgiausi pratindama vaiką pabūti vieną kambaryje, tarkim kol aš maistą gaminu ar prausiuosi (tuo metu ji būna saugiai manieže). Pridėdavau žaisliukų, sudomindavau jais ir išeidavau. Ji kelias minutes pažaisdavo ir kai pamatydavo, kad manęs nėra šalia - verkdavo, tada aš iš kitos patalpos ją kalbindavau, sakydavau, kad mamytė niekur nedingo ir ką? Dukrytė šiek tiek dar paverkdavo ir nurimdavo.
. Kas liecia kai nemiega tai jau problema negali net kartais i wc nueiti 
gal cia man si metoda reiktu pabandyti pritaikyti nes visada turi matyti zmogu vienas nebuna. 
Ir tikrai manau, kad dar nė vienas vaikas nenumiro
Nematai, kad jau per vėlu pratinti kitaip užmigti? Gal reikėjo nuo pradžių pratinti atskirai miegoti?
na dabar paguldau kasdien devinta pasupu truputi lovyteje ir jis labai puikiai miega,ir anoks cia man vargas ir vaikiukui gera 
