QUOTE(cile @ 2010 12 01, 12:00)
Niekas nesikeisti negali, kas be ko, bet turiu keleta biciuliu ir pazistamu, auginanciu po 1-2 mazylius ir tu sunu ne viena. Pasikeicia tik tas, kad mamai reik apsukas labiau padidint ir serialu bei plepaliuku su draugem atsisakyt. Pora kolegiu is agility tai su pusmetinukais kudikeliais i varzybas vaziuodavo, o sunys kaip geriausios aukles tuos kudikelius saugodavo. Zinoma, cia is ekstrymo truputi, bet tie variantai, kur vaikui gimus suo lauk...
Labai teisingai. Tenka dažnai lankytis parodose, tai labai gražu žiūrėti kaip jauna nėščia moteris išdidžiai bėga ringe, po kurio laiko atvažiuoja į parodą su visais vežimėliais ir buteliukais ( kol ji ringe vaikutį prižiūri draugė/mama/kolega), o paskui po kelių metukų tas vaikutis eina į jaunųjų hendlerių varžybas.
Kinologiniame pasaulyje yra pavyzdžių, kad senelė buvo pradininkė, o dabar jau anūkai šunųmanija susirgę.
Bet vėlgi kalba apie dokumentuotus šunis, kuriuos įsigyja atsakingi žmonės viską apgalvoję. Nes dalyvavimas parodoje- tik lašelis viso reikalingo laiko ir darbo. Dar kur šuns paruošimas parodai- mokinimas, kai kuriems- ypatingas fizinis krūvis,kailio priežiūra, kirpimai ir t.t.Jau nekalbu apie kasdieninius rūpesčius šunį išvedžioti, pašerti ir palaikyti švarą namie.O būna, kad ir ne po vieną šunį turi...ir visur spėja. Be abejo, be padėjėjų neišsiversi, bet ir tai reikia apmąstyti prieš įsigyjant šunį.
O šunį išmeta gimus vaikui, mano nuomone, tik tie, kam jis ir taip jau nusibodęs, tik kažkaip nepatogu šiaip sau imti ir atiduoti, o čia jau beveik kaip ir "legalus" savo tingėjimo pateisinimas.
Bet iš tiesų gal kartais geriau tą šunį kam nors atiduoti, jeigu jis nemylimas, viskuo erzina ir nereikalingas ( viską jie jaučia...
). Jam dar yra šansas turėti tokį gyvenimą, kokio nusipelno. Tik kalbu apie normalų atidavimą kitiems žmonėms, o ne į prieglaudą ar išmetimą į gatvę.
Tiesiog subrendusiam reikia būti, tada nebus ašarų dėl skubotų sprendimų.
