QUOTE(Daiva D. @ 2010 12 02, 12:39)
Pailiustruosiu.
Vienas mano šuo po stuburo operacijos kurį laiką sunkiai valdė tuštinimąsi. Kartais nespėdavo pajusti kai jį prispirdavo guolyje. Tačiau vos tik pajutęs skubėdavo iššliaužti ir nusilengvinti kuo toliau nuo guolio. Jei nespėdavo, būdavo baisiai nelaimingas. Anrasis, sveikas šuo tuo metu irgi atrodydavo sutrikęs, susigėdęs. Ir aišku, abu jie nesiartindavo prie guolio kol neišvalydavau. Jei būdavau kitam kambary, abu skubėdavo pas mane "pranešti apie avariją".
Šuo po truputį sveiksta, po truputį sugrįžta refleksai, ir tokių avarijų atsitinka vis rečiau. Jis labai stengiasi.
Vienas mano šuo po stuburo operacijos kurį laiką sunkiai valdė tuštinimąsi. Kartais nespėdavo pajusti kai jį prispirdavo guolyje. Tačiau vos tik pajutęs skubėdavo iššliaužti ir nusilengvinti kuo toliau nuo guolio. Jei nespėdavo, būdavo baisiai nelaimingas. Anrasis, sveikas šuo tuo metu irgi atrodydavo sutrikęs, susigėdęs. Ir aišku, abu jie nesiartindavo prie guolio kol neišvalydavau. Jei būdavau kitam kambary, abu skubėdavo pas mane "pranešti apie avariją".
Šuo po truputį sveiksta, po truputį sugrįžta refleksai, ir tokių avarijų atsitinka vis rečiau. Jis labai stengiasi.
Mano mažytė, kai tik parsinešėm nenorėjo daryti bet kur, tik kuo toliau nuo savo guolio, kai ką tik pamiegojusi keldavosi ir užnorėdavo. Jau nuo mažumės nenorėjo būti tas blogasis paukštis teršiantis lizdą. Ir nors aš buvau tada kvaila ir nepatyrusi, viena be tėvų pradėjusi auginti šunį ir įtikėjusi teorijom kaip šuniui gerai visokios palutės ir bandžiau išmokyti, kietai bandžiau, be nuolaidų - nepavyko. Šuo džiaugėsi tik darydamas lauke, o namuose tai daugiau priminė stresą.