QUOTE(Pareis @ 2010 12 14, 10:51)
Idejau i kita tema apie autizma keleta nuorodu, nors gal jas ir pati radus buvai jau. Bent man sake psichologas viena kas buvo gerai,kad as kol nezinojau kas yra su dukra auginau ja kaip normalu vaika, be sutrikimo, ir leipe toliau i tai taip pat ziureti( tik kai kur vis pasamoje sau issaugiti tai, akd jei kazkur kazko nesupranta, tai nesusinervinti, kad vel neina isaiskinti, o tada dar pakartoti, nes vistik sutrikimas yra)
na gal supratai ka pasakyti norejau, to visai pamirsti negalima zinoma, bet stengtis kuo daugaiu kaip ir siaip bet kuri kita vaika auginant auginti( tik i si daugaiu darbo reikai ideti
)
teisingai, tas ir yra svarbu - nereikia rodyti isskirtinio demesio ir kazko ypatingo daryti, kol imanoma suktis elgiantis kaip su eiliniu vaiku, Ir tik tam tikrais momentais lyg niekur nieko ramiu tonu keliolika kartu pakartoti ta pati, vietoj to, kad pasakyti 2-3 kartus kaip nt vaikuciui, su sypsena ramiai paaiskinti vaikui ka ir kiap jis turi daryti, nes jis elgiasi taip, olyg girdetu tai pirma karta, kai is tikruju jau kokius 5 metus beveik kasdien tai kartoji jam - butent cia ir yra esme, kad reikia nezmoniskos kantrybes ir daug vidines stiprybes. As irgi vis nuzliumbiu pasislepus, neziurint i tai, kad jau 11 metu zinau kas mano vaikui, o dar 7 metus pries tai kankinausi su juo zalio supratimo neturedama kodel jis tokio sunkaus charakterio ir niekaip nesusitvarkau su juo, nemoku aukleti - tiesiog gyvenau su mintim kad esu niekam tikusi mama. Ir dabar dar buna, kad taip pagalvoju, bet dabar jau zinau kad tai netiesa, cia tik depresiukai retkarciais susneka
Ir tai normalu - kaip minejau, ir nt vaikuciai pridaro tevams tokiu rupesciu, kad tie prazyla anksciau laiko, ne tiek ir daug tu "teisingu", geru" vaiku, kurie tevus vien tik dziugintu. O mes gauname didesne doze rupesciu, bet su viskuo susitvarkyti imanoma, ir tai nera taip baisu akip sunkeliais nuejes protingas perspektyvus vaikas. Todel paliudekime kartas nuo karto ir vel dziaukimes tuo ka turime - musu vaikai savaip nuostabus
Seniau jausdavausi nepatogiai, o dabar netgi linksminuosi, matydama, kaip i mane ziuri praeiviai arba pardavejos, kai elementarius dalykus dvimetriniam sunui, kuri retkarciais palaiko mano vyru, aiskinu kaip penkiameciui
Jis daug ka supranta ir zino, bet kartais tokiu smulkmenu nesusigaudo, kad tikrai pralinksmina
Svarbiausia - daugiau sypsotis ir juoktis. Ir musu vaikuciams ugdyti sugebejima pasijuokti is saves ir visko aplinkui, tai labai palengvina gyvenima
As kalbu apie sveika pasijuokima, zinoma, ne pasityciojimus. Juokas ir sypsena padeda nuimti itampa, kurios musu vaikai turi su kaupu, padeda issijudinti, bent jau mano sunui suveikia - jis tarsi islenda is savo kiauto, prisiliecia prie tos pacios aplinkos, kurioje gyvename mes visi, padeda pasijausti visumos dalele tuo metu, kai juokiasi kartu su mumis, is to paties, is ko ir mes, o ne vienas sau is kokiu nors nelabai juokingu dalyku. Nes buna ir taip. Toms mamytems, kuriu ypatingieji vaikuciai yra pirmagimiai, galiu pasakyti kad nereikia manyti, kad teisngas susilaikymas nuo antro vaiko vien todel, kad jis neateitu "del manes" arba "del to vaiko, kuris jau yra", tipo kaip aukle jam. Taip jau gamtos sutvarkyta, kad viakams geriau augti ne po viena. Ir as kazkada pastojau su antru vaiku praktiskai zinodama, kad su vaiku tevu ilgai nebetempisu, anksciau ar veliau issikirsime (taip ir ivyko - antrajam leliukui buvo kokie 3 men, kai su vyru atitolome galutinai, jis faktiskai nebesirodydavo namuose), bet as maciau kad vyresnysis yra toks, kad jam reikia kompanijos. Butinai. As nemokedavau jo isjudinti, nemokedavau su juo zaisti. Neturejau supratimo kodel. Maniau, kad esu per mazai patyrusi su vaikais, kad esu bloga mama ir pan, ir nezinojau kad klystu del visko, vaikas nezaidzia su manim visai ne del to. As tuo metu tiesiog tikejausi, kad kai Gintaras tures broliuka arba sesute, jie zais kartu, ir vaikas bus linksmesnis. Man tai atrode naturalu. Panasiai ir gavosi. JBudavo visko, kai broliai augo - ir musdavosi, ir draugaudavo, ir tas jaunesnis broliukas tikrai buvo didziulis issigelbejimas. net neabejoju, kad vyresnysis dabar butu kur kas sunkesnes formos Aspergeris nei yra, jei butu auges vienas. Todel as tik uz tai, kad neziurint i visas diagnozes, autistukams labai gerai tureti broliu ir seseru. Nekalbu apie tuos ypatingai sunkius atvejus, kur vaikui ne vien autizmas, bet dar ir fizines ligos, kai teveliams tikrai butu per sunku auginti 2 vaikus. Cia kalbu apie atvejus, kur vaikui vien elgesio ir socializacijos problemos. Ir kaip jau minejo Pareis - be abejo mama turi pasikliauti savo intuicija, nes niekas geriau uz pacia mama nepajaus ko reikia jos vaikui. As net neabejojau kad mano vaikui reikia broliuko, ir nesuklydau. Jei buciau remusis logika, apie antra vaika nebutu buve net kalbos - su vyru esame ties skyrybu slenksciu, pirmasis vaikas ir problemos su vyru jau buvo mane nukamave tiek, kad nervai buvo paslije, uzeidavo tokie silpnumo priepuoliai, kai negaledavau pajudeti (cia nerviniu pagrindu), bet as buvau per jauna, kad sukciau del to galva ir laikiausi isikibusi tik tos minties, kad vaikui reikia brolio, as noriu auginti 2 vaikus, nes kai issiskirsiu, sekanti karta istekesiu negreit, jei aplamai istekesiu, ir kitas vaikas atsirastu irgi labai negreit, o tai negerai. Tai kalbejo mano sirdis, mano vidinis balsas. Ir dziaugiuosi, kad jo paklausiua. Auginau vaikus labai sunkiai, stogas vaziavo, bet viskas jau praeity. As pakankamai sekmingai issikapsciau ir dabar dziaugiuosi tuo ka turiu
Svarbiausia nepamirsti, kad visos musu bedos ir sunkumai - pirmiausia galvoje, o ne realybeje. Kaip nusiteiksite, taip ir bus
Ice, grazios nuotraukytes
Matosi, kad vaikiukas be proto aktyvus
Graziu artejanciu svenciu visoms ir daug dziaugsmo
(Nes liudesys dar niekam niekada nepadejo
)
