Žvejyba...

Tai buvo prieš 7metus,bet prisiminsiu turbut dar ilgai,ilgai...                                                                                                        Paskutinį vasaros mėnesį buvo pirmosios  mūsų vestuvių metinės.Vyras visą dieną apie tai tylėjo,tik vis kliedėjo apie žvejybą.Aš,žinoma,pykau ir vis galvojau:nejau tas asilas pamiršo,kad šiandien jau metai kai mes susituokę...Diena praėjo liūdnai.Vyras visą dieną krapštė savo meškeres ir apart kabliukų ir lervų jam niekas nerūpejo.Taip praėjo diena ir aš bežiūrėdama televizorių užmigau...Naktį,apie 2val,mane vyras pažadina:"kelkis,mieloji,važiuojam žvejoti".Va čia aš ir pasiutau!!!Na,galvoju,idiotas!Mūsų šventę pamiršo,lauke šalta ir dar lietus kaip iš kibiro pila...Išsirėkiau,bet vis dėlto sutikau važiuoti kartu.Kavos tik termosą pasiemiau ir šiltą dekį.Bet tuo viskas dar nesibaigė.Kai jau sedom į mašiną,tiksliau į mikro autobusiuką,jis neužsivedė.Apsidžiaugiau tik,deja,trumpam...Pasirodo,mano anyta žiurejo pro langa ir laukė kada mes išvažiuosim.Bet pamačiusi,kad mašina neužsiveda,išbėgo į kiemą padėti mano vyreliui ją pastumti.Aš sedžiu ir galvoju,kad turbut pasaulio pabaiga artėja,nes man jie kažkaip keistai elgiasi.                                                                                                              Galu gale mes išvažiavome.Kadangi ilgokas kelias laukė,tai aš ir vėl užmigau.Kai pabudau mes jau buvome prie ežero.Vyras jau buvo spejęs pastatyti palapinę ir užmesti meškeres.Šiaip ne taip išsikrapščiau lauk ir nulėkiau į palapinę.O čia aš ir apstulbau...viduje degė žvakės,paruoštos vaišės,šampanas,gėlės,tortas...Atsisukau į vyrą nieko nesupratusi,o jis tik nusišypsojo:"nejau tu tikrai manei,kad aš pamiršau..." ir ištiesė dėžutę,kurioje buvo auksinė širdelė...                                                                                                            P.S.:Su vyru jau prieš kelis metus išsiskyriau,bet liko ne vien nuoskaudos...

Tai buvo prieš 7metus,bet prisiminsiu turbut dar ilgai,ilgai...                                                                                                        Paskutinį vasaros mėnesį buvo pirmosios  mūsų vestuvių metinės.Vyras visą dieną apie tai tylėjo,tik vis kliedėjo apie žvejybą.Aš,žinoma,pykau ir vis galvojau:nejau tas asilas pamiršo,kad šiandien jau metai kai mes susituokę...Diena praėjo liūdnai.Vyras visą dieną krapštė savo meškeres ir apart kabliukų ir lervų jam niekas nerūpejo.Taip praėjo diena ir aš bežiūrėdama televizorių užmigau...Naktį,apie 2val,mane vyras pažadina:"kelkis,mieloji,važiuojam žvejoti".Va čia aš ir pasiutau!!!Na,galvoju,idiotas!Mūsų šventę pamiršo,lauke šalta ir dar lietus kaip iš kibiro pila...Išsirėkiau,bet vis dėlto sutikau važiuoti kartu.Kavos tik termosą pasiemiau ir šiltą dekį.Bet tuo viskas dar nesibaigė.Kai jau sedom į mašiną,tiksliau į mikro autobusiuką,jis neužsivedė.Apsidžiaugiau tik,deja,trumpam...Pasirodo,mano anyta žiurejo pro langa ir laukė kada mes išvažiuosim.Bet pamačiusi,kad mašina neužsiveda,išbėgo į kiemą padėti mano vyreliui ją pastumti.Aš sedžiu ir galvoju,kad turbut pasaulio pabaiga artėja,nes man jie kažkaip keistai elgiasi.                                                                                                              Galu gale mes išvažiavome.Kadangi ilgokas kelias laukė,tai aš ir vėl užmigau.Kai pabudau mes jau buvome prie ežero.Vyras jau buvo spejęs pastatyti palapinę ir užmesti meškeres.Šiaip ne taip išsikrapščiau lauk ir nulėkiau į palapinę.O čia aš ir apstulbau...viduje degė žvakės,paruoštos vaišės,šampanas,gėlės,tortas...Atsisukau į vyrą nieko nesupratusi,o jis tik nusišypsojo:"nejau tu tikrai manei,kad aš pamiršau..." ir ištiesė dėžutę,kurioje buvo auksinė širdelė...                                                                                                            P.S.:Su vyru jau prieš kelis metus išsiskyriau,bet liko ne vien nuoskaudos...