Suzanne Collins ,,Bado žaidynės
Šios knygos užsinorėjau vos pamačiusi viršelį. Labai labai man jis gražus. Na, ir anotacija užkabino, nes panašaus siužeto knygos nesu skaičiusi. Nors galbūt galima ją būtų palyginti su šiais metais skaityta Goldingo ,,Musių valdovas , tik ,,Bado žaidynės man pasirodė įdomesnė.
Ant kadaise buvusių Šiaurės Amerikos valstijų griuvėsių įkurta Panemo valstybė, sudaryta iš dvylikos apygardų. Šalį griežtai ir negailestingai valdo Sostinė, ji verčia apygardas paklusti, kasmet reikalauja atsiųsti po vieną vaikiną ir merginą dalyvauti Bado žaidynėse, žiauriame realybės šou, kuriame kaunamasi iki mirties. Šešiolikmetė Ketnė Everdin pasiryžta tapti paaukotąja vietoj savo dvylikametės sesutės Primos. Mergina yra užgrūdinta gyvenimo, nes po tėvo mirties jai teko išmaitinti šeimą. Ketnė tikra kovotoja, sumani, apdairi, puiki šaulė. Šios savybės leidžia jai siekti pergalės Bado žaidynėse. Tačiau jai teks rinktis tarp noro išgyventi ir žmogiškumo, tarp pergalės ir meilės.
Išgyvenimas bet kokia kaina- taip galima apibendrinti Bado žaidynių tikslą. Ir tai parodoma jau pirmąją dieną, kai kiti negailestingai žudo pirmuosius paaukotuosius tam, kad spėtų pasiimti šioms ,,varžyboms naudingus daiktus. Skaitydama negalėjau atsitraukti, knyga kone užbūrė, padėjusi į šalį negalėjau galvoti nieko kito, tik apie knygą ir tai, kada vėl prie jos prisėsiu. Knygoje yra visko: veiksmo, meilės, nuotykių, žiaurių vaizdų, fantastikos
Dabar, kai nuo knygos pabaigimo praėjo keliolika valandų, galiu ramiau vertinti šią knygą. Kad ir kaip ji man patiko, negaliu nepastebėti daugybės dalykų, kurie buvo nuspėjami ir
Neįdomūs. Pabaiga buvo aiški nuo pat pradžių. Pirmiausia dėl to, kad knyga skirta jauniesiems skaitytojams (tiksliau- paaugliams), o tokios knygos dažniausiai baigiasi gerai, o antra- ,,Bado žaidynės yra pirmoji iš trijų knygų. O serijinėse knygose pagrindinis veikėjas retai keičiasi. Nepatiko rėmėjų pagalba, kuri atsirasdavo būtent tą sekundę, kai jos užsinorėdavo veikėja mintyse. Ir pompastiškumas (kai pradžioje visus papuošė, pristatinėjo ir pan.) bei kai kur atrodė pernelyg daug fantastikos (pvz. mutantai). O ką jau kalbėti apie tai, kai žaidėjai pasigailėdavo būtent favorito, o kitus žudė be jokios sąžinės graužaties. Na, bet juk ir pats žaidimas pernelyg fantastiškas ir netikroviškas
Tad gal nereikėtų ieškoti ir visų tų kabliukų?
Nuo pat pradžių mane domino tariama Pito meilė Ketnei. Skaitant nuomonė keitėsi kelissyk,o kai paaiškėjo tiesa, pernelyg nustebusi nebuvau. Tikiuosi, kad kitoje dalyje didesnis dėmesys bus skiriamas ne Pitui, o Geilui (jis toks nuoširdesnis atrodo nei Pitas). Na ir galiausiai pasakysiu, kad laukiu antrosios dalies, tikiuosi, kad ji greitai pateks į mano rankas.
Sunku pagalvoti, kad visos žudynės rengiamos vien dėl pramogos. Kol vaikai kovoja dėl išlikimo, suaugusieji meta visus darbus ir sėdasi prie televizoriaus, kad galėtų stebėti kruvinas ir žiaurias scenas. Nors, ar tai nevyksta ir dabar? Tik mes stebime ne tikrovę, o fantazijų sukurtus siaubo filmus. Su pasimėgavimu stebime, kaip ,,Baimės faktoriuje kiti valgo kirminus ar gulasi į pilną žiurkių vonią. Juk ten ne mes, tad koks skirtumas. Svarbiausia savo kailį išnešti sveiką. O kiti
Tegul. Vienu mažiau ar daugiau- kam rūpi? Dabar prisiminiau apie bandymą, kurį atliko Prancūzijoje. Per realybės šou ,,Mirties žaidimas už blogai atsakytus klausimus savanoriai turėjo atsakinėtojams trenkti elektros šoku
Rezultatai bauginantys- žymiai didesnė dalis neabejodami spaudė mygtuką taip perduodami elektros šoką. (daugiau informacijos
čia Tad ką tai sako apie žmoniją? Ar mes ateityje nepradėsime rengti tokių žaidynių?
Rekomenduoju visiems visiems. Puikiai praleisite laiką
).
