QUOTE(debesyse* @ 2011 01 11, 14:31)
o aš vakar buvau susitikusi su buvusiu draugu. tuo pačiu, kuris paliko mane dėl kitos. ir galiu pasakyt - baisiai džiaugiuos, kad susitikom. taip, viskas įvyko neseniai - prieš du su puse mėnesio.
Labai greitai į mano gyvenimą atėjo kitas žmogus, vos po poros savaičių. Gal todėl viskas labai lengvai praėjo. prasėdėjom visa vakarą, ir jei nereikėtų šian į darbą, turbūt dar ilgiau būtume sėdėję. Atrodo tiek daug turėjom vienas kitam ką pasakyt. Ne, mes nekalbėjom apie tai, kad galim būt kartu. Kalbėjom apie bendrus draugus, apie tai, kaip sekas mums, kalbėjom apie dabartines antras puses, jis - kaip sekas su ta mergaite, aš - kaip susipažinau su dabartiniu, kaip mum sekas. Prisiminėm ir kartu praleistą laiką, pasijuokėm iš visko, užkliudėm netgi tai, kodėl viskas atsitiko, ko trūko santykiuose ir kad susiklostė viskas geriausiai kaip galėjo.
labai džiaugiuosi, kad išsiskyrėm tada gražiai, nebuvo jokių pykčių, skandalų. Draugais geriausiais nebūsim turbūt niekad (jau vien antros pusės kaip į tai reaguotų), bet pakalbėt apie viską su kažkuo, kad pažinojo iki galo, kas buvo labai artimas, gera.
norėjau tik pasipasakot ir pasakyt, kad kai paleidi žmogų gražiai, gražiai viskas ir susiklosto. abiem.
Džiaugiuosi už tave, tikiuosi jei jums gera, jis niekada ir neišeis...
Skirtingai nei pas mane. Ir vis dėl to... Stebuklų nebūna. Su vienu išsiskyriau, atsirado kitas, taip greitai, kad net sutrikau, ilgai neprisileidau, bet vos tik prisileidau, atsivėriau, jis atitolo. Ne todėl, kad užtvinkau jį kaip potvynis ilgai užlaikytais jausmais. Turbūt todėl, kad jis turi savo gyvenimą, o aš pasimetus. Ir idealizavau jį be proto, nedrąsiai svajojau apie ateitį. Bet kai staiga nukrenta uždanga, pamatai, koks iš tikro žmogus, tie magiški prisiminimai dar labiau skaudina. Tada galvoji, va štai taip, teisingai, ko norėt, juk jam reikia kitokios, žinančios ko nori, o ne kažkokios traumos.
Taip, dabar jis su talentingais, mielais žmonėmis, o aš čia toliau blaškausi savo sujauktame gyvenime ir galvoju, kad žmonės pradžioje visada daug privaidina. Ir nebūna kaip tuose kvailuose filmuose, kad artimas žmogus padeda išsikapstyti, kai tau žiauriai blogai. Kol buvau stipri ir entuziastinga, tol rūpėjau, o dabar kai pačiai reikia paramos (neprašau aš nei įsipareigojimų nei meilės priesaikų, elementaraus artumo, dėmesio) tada tampi neįdomi.
o ir naujos pažintys į naudą 
na, bet norint viską galima suspėti, tad pas mane noro pakankamai 
Arba prašom atlėkt pas mus į Vilnių, labai gerai kartais aplinką pakeisti 
