Aš ir mano autistukas 3

Eina sau, nu bet negalėjo vaikas šiaip sau imt ir apkurst... Va ir gal terapijos pagerės kai neliks adenoidų?? To ir linkiu Jums.

turi neturi galimybes - kartais tenka rinktis kaip naudingiau, as neturejau galimybes rinktis ir palikt kazkam vaika - nes ji be manes kvepuot negalejo
iki 3 metu apie darzeli tik pasvajot galejom - jai buvo didele trauma pasilikt vienai kazkur, o stresas kele regresa , kazkam palikti svetimam - reiske kad reiks moket, panasiai tiek, kiek as uzdirbau, nu gal butu man kazkiek like - bet nebuvau tikra, ar vaikui bus taip, kaip man reikia - tad rinkaus i kita puse
be to pasirinkima koregavo ligos vaiko - pradejo lankyt darzeli - pradejo sirgt - koks darbdavys laikys su nuolatiniais biuleteniais.
Dabar, kai dukra puikiai adaptavos darzelyje - as jau visai gal ir galeciau dirbt puse etato - bet kol kas nerandu kur

Laikys-jei darbdavys valstybė.. Kaip kad yra mano atveju.
Bet suprantu apie ka tu... As irgi suvokiu tikrai,kad maniskio niekaip nespesiu "paruost" darzeliui iki 2 metu (net spec darzeliui), o ir neaisku ar tokį po metų gausim nes logopediniai darziukai vilniuje daugiausia nuo 3 metu-anksciausiai. Ir ka gi -maziausiai metus kazkaip teks suktis. O gal net ir ilgiau. Kaip? Nezinau dar, nezinau....Isggyvent tikrai isgyvensim, net jei ir aš nedirbsiu, bet galvot apie kažkokius lavinimus su spcialistais jau būtų sudėtingiau.

net ir valstybinese istaigose nera taip paprasta - kai man tarkim nuo rugsejo iki nauju dukra darzely buvo viso 3 savaites - net ir valstybineje istaigoje butu tai tolerave? , tikrai nemanau
Jums tai pirmas vaikelis, ir dar labai maziukas - va apie tai, galesim pakalbet po 3 metu (ta prasme apie jusu darba ir vaiko prieziura) - nebent uzdirbat tiek - kad samdyt aukle ir dar liktu (juk neisit i darba tik kad auklei uzdirbt)

Neturim ypatingai dideliu pajamu - kazkaip lavinomes, ugdemes ir manau turim tikrai neblogus rezultatus

Dukros sirgimas tau būtų slauga (biuletenio prasme). Lyg pagal valstybės tarnybos įstatymą neturi teisės atleisti jei serga per metus ne daugiau nei 180 dienų, bet apie slaugą ten nei žodžio nėra, todėl slaugant teisės atleisti iš viso neturi. kad ir kiek ilgai beslaugytum.. Aišku api darbo rezultatus patyliu tokiu atveju...

Psichologė VRC rekomendavo neuždelst su grįžimu į darbą, nes tai, pasak jos, mums patiems naudingiau... Bet zinoma viska matysim situacijoje, kolkas aš iš viso neįsivaizduoju, kaip kazkam galėčiau zuikį palikti, net artimiems negaliu, nes jie nežino,kaip su juo elgtis, o ape visokius darzeliu is viso patyliu..

tokie psichologu patarimai daugiausia kelia juoka - ka jie gali zinot kaip ir kam geriau - viena proteja likus namie su vaiku 2 menesius, vaikas sveikas ir pan - kita uzaugina 15 vaiku ir sededama namie su vaikais jaucia palaima - kaip galima dalint patarimus tokius?

as pati dirbau, pradejau - kai sunui buvo 3 metai, aisku dirbau ne valdiska darba, o privacioje imoneje - tik nesuprantu ka tai keicia - darbas turi buti padarytas. Mes ofise sedejom 4 zmones, maziau 2 nebuvo galima palikti - nes WC kitame pastate, uzrakint negalima, o dviese daznai turedavo isvaziuot i kita miesta. Tik jie susiplanuoja, susiderina susitikimus kokiam Vilniuje - man ta nakti sunus atvaro su 40 temperatura - ryte anksti skambinu - jus niekur nevaziuojat - man biuletenis , po trecio tokio ju darbo atsaukimo - prasidejo klausimai - gal tu aukle samdyk, gal ka - taciau tiek neuzdirbu , paskui priekaistai visokie, nepasitenkinimai - ir as juos suprantu - negali viso ofiso darbas suktis apie mano sunaus ligas Man buvo nuolatinis stresas - jis nakti sukoso - as daugiau neuzmiegu - nes jau laukiu kaip ateis su temperatura , pati issekau nezmoniskai - su manim susikalbet nebejo. Meciau darba ir dar pora metu sedejau namie

su dukra net nebebandziau eit i darba, ir net ne del jos sirgimu, o del autizmo - as per diena turedavau susirast uzduociu - kaip ir ka darysim, ka lavinsim, kokiu priemoniu mums reikia - kol ji namie - mas visad ale zaisdavom - nors as turejau ir kitokiu sumetimui - pas mus ilga laika nebuvo zaislu siaip, visi buvo skirti kazkam lavinti, su kazkokiom uzmaciom

Kaip jau sakiau-suprantu Tave tikrai. Na o mums viskas nauja- visi planai ar taip ar taip sugriuvo kaip smėlio pilys- viską tenka/teks pergalvot iš naujo. Šiandien tikrai nebežinau ką rytojus atneš, niekas negali to pasakyti. Zuikis nebijo žmonių,kolkas jam absoliučiai tas pats su kuo jis yra, visus kitus žmonės šiek tiek stebi, nužiūrinėja o vėliau užsiima savais reikalais. Bet man ne tas pats,kas yra su juo.. Del tos priežasties mes turbūt dar ilgai būsim kartu tik dviese...O vėliau bus matyt.

, man irgi visad buvo ne tas pats kas su mano vaikais - todel net sveika sunu auginau ilgai, jis eidavo i darzeli - bet visad is jo ir i ji nuvesdavau as, man taip pat svarbu kas gydo mano vaikus ir kaip - noriu dalyvaut pilnaverciai ju gyvenime, augime, o ne tik vakare nupraust iri lovas suguldyt , aisku - tam kartais tenka biski paaukot saves, savo pomegiu, karjeros - bet tikiu - jie uzaugs, as nebebusiu tokia svarbi - tada viska pasidarysiu ka noriu

sveikos,
pas mano berniuka taip yra.ir taip jau 4metai,kol neurologe susiprotejo padaryt encefalograma.maniskis labai staiga bunda is miego,nesiorentuoja kur randasi,atrodo kad nemato,kad salia yra kas nors.turi balsa isgirst,kad suprastu jog yra ne vienas.tai darzelyje aukletoja buna prie jo lovos,kad pabudes nepradetu klykti.miega trumpai apie valanda laiko,su prabudimu.
kokius vaistus jums paskyre?

Labas rytas.

Gal galėtumėt papsakot, kokius stereotipinius judesius daro/darė jusus maziukai dar be plasnojimo?

Wow...
Na džiugu, kad tarp mūsų yra tokių laimingų mamyčių
Aš dirbu, bet nuolat galvoju, kad per mažai laiko skiriu vaikams, o kai esu namuose, galvoju, kad kažko nespėjau padaryti darbe. Mokslai stovi vietoj. Namai nuolat apsiverčia (chaoso didėjimo dėsnis), kilogramai netirpsta, vyras alksta visom prasmėm. Kai kokia viena sritis atsiduria ties sugriuvimo riba, ją tam kartui "aplopau" ir važiuojam toliau

7-10 mėn. sėdėdamas sukiojo galvą į šonus ir labai įdėmiai apžiūrinėdavo savo pirštukus (kol šio veiksmo nenutraukdavau ir nesudomindavau kažkuom kitu); žaisdamas su mašinytėmis, mašiną paima arti prie akių, prisimerkia viena akim, ir skraidina kaip lėktuvą, o paskui padeda (nemoku net paaiškinti); stato mašinėles į eiles (taip bangom jam užeina, dabar vėl "ant bangos"); vaikšto ant pirštų galų (nuo kokių 2,5 metų); 2-3 m. sukdavosi ratu, dabar jau ne; šiuo metu yra: pareinant iš namų visad turi paliesti mūsų aukšto laiptinės koridoriaus rakinamų durų vieną (tepaluotą!) vyrį (zoviesą) ; visai neseniai buvo momentas, kai namie nevalgydavo be pomidarų padažo stiklainio prieš akis, dabar jau lyg užmiršo šį bajerį ; neseniai buvo, gal kokį mėnesį, vijau nuo kaimynų durų rankenos, kurią klibindavo ; 1,5-2,5 m lipdavo ant visų šulinių dangčių ir lįsdavo prie tvorų ar kokių reklaminių stendų (kur pasiekiami) kad pabarškintų; dabar einant iš darželio vis turi užeiti į telefono būdelę ir pasakyti "alio" (yra dar tokia būdelė prie Kauno "Teo").
Iš šalies atrodytų, lyg ir "normalus" išdykusio vaiko elgesys Bet va bėda tame, kad jei stengiesi nukreipti jį nuo šių veiksmų - būna labai audringas sureagavimas, su griuvimais ir net isterijomis (kartais).