QUOTE(maliukas @ 2011 01 13, 05:57)
Maniškis ko negalima ir pas mane neprašo. Užtat kur bebūtume gali drąsiai prašyti pas svetimą žmogų, parduotuvėje tiesiai pas pardavėją. Kiek dėl to reikia raudonuoti

Per Kalėdas kur benueitumėm į svečius ar pas mus kas atvažiuotų pirmas klausimas "kur mano dovanos?".
O dėl buvimo namie aš visad namuose. Iki lapkričio namie dirbau intensyviai darbą. o dabar labai mažai. Nežinau, kažkaip instinktyviai jį saugau. Kol kas nenorėčiau nieko keisti. Aišku, jei matyčiau didesnę pažangą jį paliekant kitur su kažkuo, viskas būtų kitaip. Bet mūsų atveju tai pasireiškia regresu.
Milda bendrauja tik su nedaugeliu svetimu - jie turi atitikti jos kazkokius standartus, bet jei parduotuveje jai dave kamuoliuka (tada kai maximose dalino) ar saldaini - ji zino kad kasoje turi ji gaut - tasys mane uz rankos ir duos zenklus kad paprasyciau, nuo kasos nenutempsi ni kaip - kol negaus

Lauktuviu irgi reikalauja kai kas ateina - jei tas su kuo ji bendrauja - pati praso, jei ne - mane reketuoja - noriu kad duotu man dovanele
Ji sunkiai toleruoja svetima vieta, svetimus zmones - todel jai didelis stresas kai palieki su kazkuo - darzely adaptavos, bet jei tarkim aukletoja ateina is kitos grupes (pavaduoja) - tada vaiksto seiminkutei i sijona isikibus, o jei ja dar bando svetimas kalbint - stoja i ta tradicine autisto pozicija

, jei nenurims ir dar kalbins - susikis rankas i burna ir kis kol apsivems
o naturalu kad nuolatinis stresas kelia regresa

Žiūriu į save veidrodyje ir galvoju - " ir kam atiteko tokia laimė..." , užlipu ant svarstyklių - "...ir dar tiek jos daug..."