Knygos knygos knygos * 46 namučiai

keista ta knyga- iki pusės aš vo vos priėjau, buvau metusi du kartus, tačiau kažkur nuo pusės taip įtraukė, kad suvalgiau skaniai ir greitai ir gailėjausi, kad pasibaigė- todėl šią knygą pavadinau metų staigmena, nes nesitikėjau, kad ji gali mane sudominti, o sudomino, dar ir kaip...bet tik kažkur nuo pusės

Man kaip vagiui niežti kažką nusipirkt. Bet niekas gerų knygų skelbimų lentoj nesiūlo. Gal žinot kaip užsiprenumeruot sena.lt naujienas?

šitas manau tikrai būtina perskaityti. Bent jau man šis Hemingway romanas paliko neišdildoma įspūdį


tai jau tikrai nepasiginčysi. o beto, yra laikotarpiai, kurių metu vienokios ar kitokios knygos nesiskaito.

Ingėnai, noriu tavęs paklausti dėl Pamuko 'Nekaltybės muziejus'. Man ji kažkokia banaliai romantiška, skaitai ir galvoji ar tikrai šis žmogus ją parašė. Ar ji tau nepriminė eilinio meilės romano, tik gerai sudelioto? ar čia tik man taip atrodo
Papildyta:
Visas su Naujaisiais metais

Su atėjusiais Naujaisiais Baltojo Kiškio/ Katino metais.
Tebūna ji šilti, mieli ir pūkuoti, kaip šie gyvūnėliai.

Labas jau naujuose metuose



Na kad, žinok, ne, gal tu ją perdaug nurašai Kad romantiška tai taip, tik žymiai labiau tiktų jai apibūdinti žodis melancholiška. Iki skausmo melancholiška, melancholiškesnės knygos tikrai neįsivaizduoju. Aš tikiu, kad kai kurie skaitytojai tai pavadintų tiesiog seilėjimusi, na ir savaip jie būtų teisūs
Kita mano skaityta Pamuko knyga "Juodoji knyga" buvo visgi kur kas stipresnė ir gilesnė, ten buvo kalbama apie turkų tautą, jos mentalitetą, problemas. Na o ši tai tiesog "pro liubov" Gražiai "pro liubov", bet gal truputuką nuobodokai ir labai ištemptai Daugiau Pamuko nieko neskaičiusi, negaliu daug lyginti ar diskutuoti apie jo kūrybą. Va jei dar kažką jo lietuviškai išverstų, tai būtų įdomu paskaityti, pasiknaisioti, palyginti.
Jeigu iš tų gerų, kokybiškų romanų apie meilę, tai man visgi kur kas didesnį įspūdį paliko Andrei Makine romanas "Moteris, kuri laukė". Va ją skaitydamas jau nepanuobodžiausi.

Na, o čia mano praėjusių metų statistika - SPAUSTI ČIA

Vakar pabaigiau Carmen Bin Ladin „Kita Karalystės pusė“. Šiandien bus ir atsiliepimas.

Ir manau, kad šiandien pradėsiu Charlaine Harris „Mirtis už durų“

Laba

Vakar taip knygos ir nepaskaičiau, nors tikėjausi, kad pavyks, kadangi Naujuosius sutikau ramiai Ale naktį užsižiūrėjau indų filmą, o po to šokių filmą ir lūžau ryte Taigi, "Perigoro piršlys" kantriai lauks manęs šįvakar, o gal rytoj

Todėl, kad perskaičiau ją ne 2010 metais

Matyt kažkaip aš nenusiteikusi meilės romanas šiuo metu. Nes šiaip jo 'Stambulas' galima sakyti dar nuobodesnė ir mencholiškesnė, bet aš ją su malonumu suskaičiau, o šią vos 20-30 psl. per dieną pasistumiu Nuo Browno 'Prarastas simbolis' nei vienos šitaip lėtai neskaičiau. Manau reiks ją atsidėti ir prisėsti po sesijos. Nes tikrai neišeina susikaupti ir mėgautis.

Labą rytą

Vakar sutikus 12 nusprendžiau,kad noriu į lovą ir skaityt.Ir pasiemiau iš kažkur pas mane atsiradusius "Snobus" (apie Anglijos aristokratijos gyvenimą linksmai )

Bet "Stambulas" matyt apie miestą (visgi tikiuosi iš jos kažkokios informacijos nors minimaliai, miesto vaizdų ir jo nuotaikų). Ir apimtis "Stambulo" turbūt perpus mažesnė.

Laba diena (norėjau rytas rašyt )

Fiodoras Dostojevskis ,,Nusikaltimas ir bausmė''

Tikėjausi šią knygą užbaigti dar iki 2011-ųjų, bet kaip sakoma: papasakok apie savo planus Dievui, o jis tik pasijuoks. Taigi, Fiodoro Dostojevskio ,,Nusikaltimas ir bausmė” tapo pirmąja perskaityta (tiksliau baigta skaityti) šių metų knyga.

O pradėjau ją skaityti lyg ir rugsėjo pradžioje, bet netrukus padėjau į šalį. Grįžau prie jos per žiemos atostogas- iš dalies dėl to, kad tuoj šią knygą nagrinėsime mokykloje per pamokas, iš dalies dėl to, kad pati norėjau nepalikti šios knygos nepabaigtos. Visgi, supratau, kad ši knyga nebus lengvai skaitoma (nes, jei būtų buvę kitaip, nebūčiau jos rugsėjį numetusi), tad pasistengiau suteikti ribas : per dieną perskaityti po vieną skyrių. Iš pradžių apsidžiaugiau, nes pirmąją dieną perskaičiau ~50 psl per valandą (panašiai per tiek laiko tokį pat kiekį perskaitau ir skaitydama lengvo turinio knygas), bet vėliau supratau, kad nebus taip paprasta- per valandą perskaitydavau vos 30 psl. Tačiau dabar galvoju, kad visos tos valandos, skaitant šią knygą, nebuvo veltui praleistos.

Įpusėjusi knygą nežinojau- patinka man ji ar ne. Pagrindinis veikėjas Raskolnikovas kartais žavėjo savo protu ir įžvalgumu, bet nervino jo amžinas mėtimasis, jo nežinojimas kaip pasielgti, kone pamišimas dėl padaryto nusikaltimo. F. Dostojevskis šiame romane nagrinėja nusikaltėlio psichologiją, taigi, kas dar tik ketinate skaityti šį kūrinį, žinokite, kad rasite daug pamąstymų. Bet man kilo klausimas: argi visi nusikaltėliai taip jaučiasi? Juk ne visi ir tokie protingi kaip Raskolnikovas. Mane sukrėtė pagr. veikėjo požiūris į jo atliktą žmogžudystę- jis to net nenorėjo vadinti nusikaltimu. Juk ji-nužudytoji- tik utėlė, niekam nereikalinga ir pati pridariusi daug blogo. Tąja priešprieša - žmogžudystė ir visai nepažįstamai moteriai duoti paskutiniai 20 rublių tam, kad ji palaidotų mirusį alkoholiką vyrą- , kaip supratau, buvo norima parodyti žudiko noras tarsi išpirkti savo blogą darbą geru. O ir vėliau išaiškės, kad Raskolnikovas yra daug gero padaręs, nors pats vos pragyveno. Bet, kaip sakiau, jo nuolatiniai užsiminimai apie žmogžudystę, užėjimai į policijos nuovadą mane tikrai nervino. Apskritai, mano manymu, visa tai buvo galima aprašyti daug trumpiau.

Sunku rašyti apie šią knygą, manau, dar reikia, kad viskas susigulėtų. Netgi įdomu, kiek ilgai ji pasiliks mano galvoje, kiek ilgai aš prisiminsiu ją.

Pabaiga visgi netikėta man buvo, nebesitikėjau, kad gali būti kas nors mielo ir gražaus šioje knygoje.

Rekomenduoju perskaityti. Nors patariu tiems, kurie šiaip jau klasiką ir sudėtingesnes knygas skaito retai, turėti kantrybės, nes įdomu pasidaro ne nuo knygos pradžios.

Agne,idomi statistika ,o kiek pinigu isleista.