Nelabai yra ka pridurti, daug geru patarimu isdalinta...

As atradau toki dalyka, kad visi zmones savo esybe yra lygus... nera nei geru, nei blogu, nera pranasesniu ar menkesniu...ir nuo to savo atradimo, pradejau myleti visus zmones...
Yra tik asmenybes, kurios formuojasi laikui begant, veikiant aplinkai- jos skirtingos ir gali buti visokios...
Tad, jei sutinku savo gyvenime nelabai kokia (subjektyviai) asmenybe, prisimenu vel, kad tai yra zmogus... Ir vel ateina ramybe...
Tavo mama taip pat yra tik zmogus.
Zinai, kaip cia gaunasi su tais "prakeikimais"? Tai judvieju asmenybiu kova- as manau, kad mama, galbut nesamoningai, jaucia, kad tu esi stipresne uz ja, todel bando (bande) tave "susilpninti". Ka gi, jai pavyko, bet tai pataisoma.
Negaliu kategoriskai teigti, kad tam reikia daug laiko, greiciau, tam reikia tinkamo laiko, kurio, deja, pasirinti negalima,- jis ateina pats, kaip kitokio aplinkos, zmoniu ir visa, kas mus supa, suvokimo israiska. Prievarta kisdami i galva mintis, kad pasaulis yra geras ir grazus, is tikruju jo gero ir grazaus nepadarysime, mes turime suvokti, kad jis yra toks, atrasti galimybe ji toki matyti.
Ka patarciau? Pirma patarciau surasti priezasciu blogio pateisinimui (kad ir kaip nelogiskai tai skambetu), mes nesam teisejai, kad galetume teisti, ir vel gi, kaip zmones, mes uz kitus zmones nesame auksciau, kad turetume teise juos teisti, ironiska, bet as manau, kad zmones darydami bloga teisia ir pasmerkia save patys- anksciau ar veliau, vienokia ar kitokia israiska grizta blogis pas juos pacius (karmos atoveiksmis).
Taigi, ar mama linki blogo, ar vyras paliko, pabandyk juos pateisinti, jokiu budu nekaltindama nei ju, nei saves. Kai surasi juos pateisinanciu, logisku, objektyviu priezasciu, manau, pamatysi, kad net neturi del ko ant ju pykti,- nenustebk, jei pamatysi, kad jie tiesiog nelaimingi, bijantys, turintys silpnybiu, savu vidiniu demonu ar pan. zmones. Pripazink,- tokiu gaila...
Va, tada ateis tikrasis atleidimas (skaiciau, kad daug kas patare atleisti, taip, tai labai labai svarbu, bet vien pvz, pasakymas: "mama as tau atleidziu" nera tikrasis atleidimas, jei vistiek apie tai galvojame ir mus tas "pjauna"- atleidimas- tai ne zodziai, atleidimas- tai psichologine busena). Atleidimas yra laisve. Laisve priklausyti sau paciai, laisve kurti savo dabarti ir ateiti.
Tad, sekmes!