Prisiskaiciau visokiu baisumu
papasakosiu ir viena is daugelio....
Mano a.a. mociute ne eilinis zmogus buvo,ta prasme,kad sapnuodavo pranasingus sapnus,lankydavo visokios dvasios ja ir t.t. Pries mirti visau jau sakydavo-as mirsiu ir jis mirs(tas kas joje esa),ir pati sake,nzn kas tas jis,bet pacios tokios mintys ateina....
Buvo grazus vasaros rytas kai mire mociute..... ir tik po laidotuviu pamateme(samysis,nervai) kad po musu langu virtuves kur gelynas yra tokia tvorele o ant jos pasikabines negyvas siksnosparnis.... Gyvenam cia jau nuo mociutes jaunystes ir niekad nesame mate siksnosparniu prie namu...Manom,kad tai ir bus TAS,mociutes ivardijamas kazkas....
Visada budavo nejauku uzeiti i mociutes namus yapc didyji kambari,atrodo kad kazkas stebi,nepaaiskinamas jausmas,ir ne mums vieniems,mirus-baimes,nejaukumas praejo.
Ir dar viena istorija. Su sese nakvojom pas mociute uz peciaus:) sese pabudo ir prdejo rekti,kad kampe akys zalios,as ir maciau tik akimirka,bet sesuo iki siol negali pamirsti....
Niekad Blondinas neturejo savos kompanijos, kur norejo, ten vaiksciojo, ka norejo-ta komentavo.
Nu čia tai gražiausia 
