mano namuose, kur dabar gyvenu mire mano senelis ir mociute. Senelis mire kai as buvau 2metu (kanciose, sirgo veziu), jis labai mane mylejo, bet mociute pasakojo kad mama neleisdavo manes pas ji, kadangi jis buvo ligonis. Po to as gyvenau tame kambaryje ir vaikysteje man girdedavosi ivairus garsai - tai virtuvej spinteles darinejosi, tai zingsniai kambaryje.... tuo laiku labai bijojau mirusiu ir visokiu istoriju apie antgamtiskus reiskinius. Bet viskas pasikeite kai pati uzaugau ir jau turejau maza dukrele - viena nakti budejau prie merdincios mociutes, ji mire mano akyse, nuo to laiko as nieko nebebijau.... nakties metu einu pro kapines ramiausiai...
Po keliu metu po mociutes mirties, atlekia mano kaimyne (moteriske jau metuose) - "ateik greiciau mano atrodo kad mama mirsta" (ji turbut bijojo to), as nuejau ir ja palydejau i kita pasauli...
Ir dabar as kartais jauciu kad kazkas yra arti - lyg stovi uz manes, ar smesteli pro duris, ar zingsniu garsai bet kuriuo paros metu, tai suo ziuredavo i ta vieta kur mociute mire, bet as nekvieciu jokiu kunigu, nesu religinga, tikiu, kad kazkur mes po mirties neisnykstame ir kartais dziaugiuosi jei is tikruju mire artimieji, kuriuos mes mylejom, gali pranesti mums apie save ar buti netoliese.
dar galiu pridurt kad manau, kai kurie sapnai yra pranasingi: mazdaug pries 2 metus sapnuoju - laikau maza suneli ir mane kviecia kazkoks baltai apsirenges vyras toks visas net svytintis: "ateikit pas mane, niekas jusu taip nemyles kaip as", ir tiesia rankas i vaika, neprisimenu ar as vaika atidaviau, bet staigiai prabudau, bet ne is baimes, labai keista kad po sio sapno jauciausi gerai.... Tuo metu vyrui papasakojau, bet jis - "nekreipk demesio i tai ". Po menesio staiga mire sunelis ir as likau vos gyva, bet tuo laiku norejau pati lysti i kapa gyva.
Po jo mirties vyras prasitare, kad irgi ta pacia nakti sapnavo kazka panasaus, jis nenorejo tada man sakyt, o po visko as nenorejau nieko daugiau klaust, nes buvau juodoj depresijoj.
Papildyta:
QUOTE(imarta @ 2011 01 04, 22:12)
vat ir peklon seniau budavo, o kai pamenu kad daugumoje namie sarvodavo
negaleciau as ten gyventi baisu butu
gerai kad dabar yra tarnybos kur sutvarko pasarvoja, o seniau mazai kas naudodavosi tuo
Ai dar prisiminiau is siaubu, kaimyno mociute mire, o tas vienas namie bachuras buvo 17m,. Paskambino i greitaja i policija kaip privalo tie atvaziavo konstatavo kad nuo senatves ir paliko laukti tarnybos
tai tas skambino draugam ka daryti baisu vienam nieks eiti nenori, o dar vieno motina patare kad burna paristu ir rankas , kad graziai sustingtu kunas. Jauciu as vietoj jo kieme sedeciau
taip taip, tarybiniais laikais zmones daugiausia namuose sarvodavo.... Ir as dabar sedziu su kompu tam kambary, kur kadaise mano senelis buvo pasarvotas, bet nejauciu baimes jausmo.... Manau kad savi mirusieji apsaugo likusius gyvus ir skleidzia tik teigiamas emocijas...
baigesi visos nesamones..
