Globėjai plepa toliau

Supratom, labai daug kur sutinku su tavo nuomone, tik, gal ne taip kategoriškai apie tai galvoju-yra begale žmonių kurių pasaulėžiūrai, tarkim, nereikalingas televizorius, ar kelionės, tiesiog jiems svarbesnės kitos vertybės ir kas pasakys kad toks jų gyvenimas neteisingas Mano pažįstama, tarkim, ne tik, kad nemadingai rengiasi, ji ir visiškai nesidepiliuoja kūno, man tai visiškai nepriimtina, bet tai jos gyvenimas ir ji turi teisę jį gyvent, kaip nori, taip pat auginti dukrą pagal savo supratimą-be mobilaus telefono, be blizgučių, be pasilinksminimų su draugais. Dukra užaugusi pati pasirinks kuris kelias jai arčiau širdies, bet dabar, kokios taisyklės nurodo suaugusiai (protingai, tik Kitaip mąstančiai moteriai) kaip rengtis ir ką duoti dukrai-gimtadienį su daug svečių, ar kažkokį tai meditacijos vakarą kurį jos ten praktikuoja (mergaitė nėra nei kompleksuota, nei užguita, tiesiog irgi Kitokia) Visada yra ir bus žmonių neinančių pasroviui ir tai nėra blogai. O logopedas tai tiesiog atsakomybės ir supratimo reikalas, ir Vilniuje gyvena šeimos kurios tuo nesirūpina.
Ir sutinku, kad paėmus vaiką šeimon neužtenka jo pamaitinti ir aprengti, reikia duoti daug to, kas tau pačiai svarbu. tik vienam svarbu spektakliai, kitam pasivaikščiojimas miške, trečiam kasdieninis ėjimas bažnyčion-tėvų nepasirinksi, bet ir ar verta, juk teisingas atrodo tas gyvenimas kurį jie gyvena (bent jau iki maištingosios paauglystės )


Mes gerai gyvenam Sunkoko charakterio tas mano bernas, vis dar nenusprendžiam kas namie šefas Bet meilus ir prieraišus

Vaikų pasaulis iš viso yra kitoks. Ir pasaulio matymas yra kitoks, nei suaugusiojo. Globotiniui pirmiausia iš viso svarbiausia yra nusistatyti- o kam gi jis priklauso. Saugumo reikia. O ne viršelio. Kad viršelis jo kitoks jis jau prie to būna pripratęs. O va kas yra meilė, atjauta, šiluma ramuma- dažnam ilgus metus taip ir lieka paslaptis. Ir nėra jokios technologijos naujos tam reikalui pakeisti - kaip tik kantrybė, susitaikymas, supratimas ir meilė.
Niekas nepasikeitė- visuomenė tiesiog pasidarė visiškai vartotojiška, net gi vertelgišga.
Duoti ir dalintis pasidarė pasirodo dabar atgyvena. Dabar svarbu įpakavimas. Pinigų kiekis- kas dar? O tas minima pensininkė ką davė tam vaikui? Namus davė, savo stogu pasidalino, laiku ir duona, galų gale sveikata ir laiku, jausmais- ir tai yra nepaprastai daug. Ji gi priėmė tai savo valia, laisvu pasirinkimu. Ji pasirinko tiems vaikams duoti tai, ko nedavė niekas kitas ir dabar reik sakyt, kad ten kažkas ne taip jog vaiko rūbas kitoks. suprasčiau kažką, jei vaikas ateitų į darželį nuogas ir sumuštas- tada viskas aišku, kad blogai. Kas gi žino kur žmogus deda tuos globos pinigus, ką jis daro ir kas dar tam vaikui yra. Gal tas vaikas turi tokių bėdų kokios mums net nesisapnavo ir ta pensininkė už jas moka. Pamačiau drabužį ir nusprendžiau. Garbės žodis, gal galima kaip nors nuo tos materijos galų gale atsilupti?

tikiuosi, kad sukūriau protingą planą - iki kokios antros klasės duoti kasdien (Braškė dar neskaičiuoja pinigų ir jai dzin, svarbu, kad būtų ledų ir pramogų, taupo tik joms), o toliau palaipsniui - kas savaitė, kas mėnuo - mėnesiui.



yra skirtumas - pajamos. didelis skirtumas. pragyvenimo standartai, užmokesčio standartai labai skiriasi Vilniuje ir mažesniuose miestuose, nekalbant apie kaimus. Gimtajame kaime esančiose darbovietėse dauguma gauna minimumus. kas turi žemės - prisiduria, o yra ir kas ne. jei yra žemės, dažniausiai - yra karvė ir tada žmonės pririšti kiaurus metus.



Sunute - vienas dalykas mokyklos greta Vilniaus, kitas - 30 km nuo Pasvalio. Dar ne taip senai ten trūko mokytojų, dirbo bile kas. Švogeris, matematikas, dėstė dar ir chemiją. apie kokybę - nieko nežinau, bet nesitiki, kad jis buvo didis specialistas. analogiškai, gali būti ir meno mokyklos. beje, iki jų atstumai irgi gali būti nemenki, o susisiekimas - prastas. Į mano gimtąjį kaimą paskutinis autobusas išvažiuodavo truputį po penkių - iš miesto. vaikui nebūtų kaip grįžti namo iš po būrelių.

* nė velnio jie nepasikeitė, pasikeitė žžmonių ambicijos. o kaip buvo taip ir liko nesveika konkurencija ir noras pasirodyti...
** Braškė ir dabar taip sako - kaip buvo gera pas senelį kaime - upė, pieva ir braškės...

[quote=Karusia,2011 05 28, 05:48]
Sunute - vienas dalykas mokyklos greta Vilniaus, kitas - 30 km nuo Pasvalio. Dar ne taip senai ten trūko mokytojų, dirbo bile kas. Švogeris, matematikas, dėstė dar ir chemiją. apie kokybę - nieko nežinau, bet nesitiki, kad jis buvo didis specialistas. analogiškai, gali būti ir meno mokyklos. beje, iki jų atstumai irgi gali būti nemenki, o susisiekimas - prastas. Į mano gimtąjį kaimą paskutinis autobusas išvažiuodavo truputį po penkių - iš miesto. vaikui nebūtų kaip grįžti namo iš po būrelių.

Karusia, žinoma yra visaip

Aš gerai žinau Raseinių r. (dirbau du metus). Muzikos mokykla yra Viduklėje, Ariogaloje, Šiluvoje (Tytuvėnuose, čia jau Kelmės r., bet šalia). Čia filialai Iš betkurio rajono pasviečio iki dešimt km. Specialistų gal tik anglų kalbos ne visur (t.y dirba persikvalifikavę rusų kalbos mokytojai). Mokytojų trūko ekonominio pakilimo metais (gi trūko ir Vilniuje - buvo išbėgioję į pelningesnius verslus), dabar pakliūti į mokyklą provincijoje reiškia labai neblogą pragyvenimą.

Šiap susitaria kaimuose, paveža vieni kitų vaikus iki rajono centrų (tas pats ir iš kaimelių prie Vilniasu). Vat veža savus (daug pažįstų). ne savo bio kad vežiotų tai tikrai nepažįstu nė vieno. O ir šiaip aplinkoje savoje nelabai pažįstu šeimų globojančių ar įsivaikinusių.

Alfija, pagal tave, tiesa yra tik ta, kurią tu sakai, ir kitaip būti negali . Kad globojamas vaikas turi būti tik toks ir tik taip mąstyti ir tik to jam užtekti, ką tu dabar čia pasakoji tai irgi tik tau taip atrodo. Net nesusimąstai , kad gali būti kitaip. Lankantis būrelius, dalyvaujantis visur, siekiantis savo tikslų, keliaujantis, išnaudojantis savo talentus ir gabumus vaikas auga daug laisvesniu žmogum, tokio vaiko negąsdina , kad jis globojamas, nes jis jau turi savo draugų ratą, turi siekius, turi tikslus, jis būna stiprus savyje. Kiek žinai žymių žmonių-šokėjų, dainininkų, prodiuserių, aktorių, dizainerių, kiek tokių ir t.t. kad būtų užaugę globėjų šeimoje? Ir nereikia pradėti aiškinti, kad oi jų yra tik jie ne vieši, nes tai tik žodžiai, kai nėra ką pasakyti. Todėl, kad globojami auginami kitaip, kitu požiūriu, va tokiu, kaip tu sakai, kad jiems užtenka tik namų, meilės ir valgio. Viskas,jiems gana, apie kita jie net nesvajoja, neaktualu jiems. O aš manau, kad jiems reikia visko daug daugiau, visko , ko ir eiliniam vaikui.

Vistik,
Pažįstų ne vieną žymų žmogų. Mažuma jų užaugo labai daug keliaudami, lankydami daugybę būrelių. Dauguma sėdėdami tėvų taip pat meninkų darbovietėse iki išnaktų, kartais neprivalgę ir pamiegoję ten pat vietoje. Tarybiniais laikais augę dažnai net be tėvų augdavo (tie gi keliaudavo darbo reikalais po visą pasaulį). Gal visiems bendra tai, kad tėvai nuolat daug dirbo siekdami savo tikslo ir to išmokė vaikus.

Vaiko negąsdina kad jis globojamas, kai šis tvirtai žino, kas jis, kuo gali pasitikėti, pasitiki pats savim. Kad tai suteiktum vaikui nebūtinai turi būti labai jaunas, turtingas.

Vistik- suknelės pagal paskutinę madą, kelionės su darželinuku. O mes dabar kalbam apie darželinio amžiaus vaikus ir visokie saviraiškos būreliai vaikui, kad jis jaustųsi laimingas - neturi jokios įtakos. Na lemtingos. Jei vaikas bus šalia mamos ir tėvo- bus laimingas, jei bus su auklėm ir tėvų draugų vaikais- neitint bus laimingas. Mes su sūnum visas vasaras praleidžiam kelionėse. dviese. Bet visiškai ne todėl, kad mes sėdim Banijase prie jūros. O todėl kad mes. Ir lygiai taip pat gerai jaučiasi ir Aldžazyros plynaukįtėn užlipęs, ir Sacharos dykumoj. Nes ten mes- abu. Ir labai jam gerai Vingio parke su manim dviratį minti, taip pat kaip ant kuprio joti. Ir arabų grynakraujis ristūnas kuriuo jis jodinėja Džamaloj jam jiekuo nesiskiria nei nuo Rumšiškių arkliuko, nei nuo zoologijos sodo ponio. Procesas domina, pojūtis domina- viršelis ne ir nors tu ką jam. dykumos beduinai jam daro daug didesnį įspūdį, nei bet koks kitas pasaulio plastmasinis blizgesys. Jo nedomina paviršius. to ir nemokau. Ir jam visiškai užtenka meilės ir supratimo. Ir šiaip aš daugiau jam iš viso nieko ir negaliu duoti. Kas galėtų būti daugiau vaikui nei turėti mamą ir namus- net neįsivaizduoju. JAm svarbu, kad jis nuo vaikų nesiskirtų kiek kitose vietose- plaukt, dviračiu važiuot, riedučiais, riedlente. Kad pažaist mokėtų su vaikais- žaidimus. Bendrą veiklą- kurti tuos žaidimus. Neprarasti gebėjimo bendrauti žodžiu.
TV, kompas žiemą ir lietingą dieną yra gerai, bet vasarą tai nuobodybių nuobodybė nes jame keičiasi tik užrašai- daugiau nieko naujo. O va seni kiemo draugai kiekvieną dieną sugalvoja ką nors naujo, vis naujai pažaidi- pabendrauji, pasikalbi. Va čia tai reikalas.
Vistik, pasakymas žymus ir daug- viena kitam labai prieštaraujantys teiginiai. Žymių iš viso yra labai nedaug. Mūsų jau greit septyni milijardai bus o įžymių yra tiek, kad keliais tūkstančiais per visus amžius suskaičiuojam. Tu labai nustebsi, bet aš praktiškai ir nežinau to žymaus meniniko kuris užaugo kaip nors kitaip, nei globojamas. Taip, tai vadinosi medcenatavimu bet daugybė jų ir augo to medcenato šeimoje. Jis rėmė, jis išlaikė, ir...jei jaunojo meninko galutinai ir visiškai nepatraukdavo bohema, tai jis tapęs turtingu tęsdavo tas tradicijas. Mūsuose tik kad visai yra dingęs tas medcenatavimas, o galų gale Lietuvoje tų tradicijų ir nebuvo. Va sunutė man neleis sumeluoti- kad menas niekada nebuvo nei turtingųjų, nei ponų privilegija. Tai ką mes vadinam menu ir džiaugiamės tuo paveldu- visa tai yra iš vargo ir nepritekliaus sukrauta, arba iš skausmo. Ir menas yra mokslas ir darbas. Vaikui. Ir pirmiausia tai gabumai, po to tie gabumai tai tik 10 procentų- toliau darbas ir technikos atidirbinėjimas. Rimantas va baigė dailės skyrių šįmet. Klasėje buvo mergaitė iš Ignalinos, atėjus tik į dvyliktą klasę ir baigus ją 10 iš specialybės. Todėl, kad gabi. Puikiai apsėjus be jokių minimūzų nuo penkerių. Bet už tai tai jos sprendimas suaugęs, subrendę- jos tikslas. Ir niekieno daugiau. Ne tėvai vilko, nes..ne dar kažkas. Ir iš jos bus didi meninkė. Grafikė. O iš kitų, kur tėvams buvo svarbiau ir prestižo reikalas tai...Aistės klasėje prieš tis metus buvo tokių, tai dabar sysina apie Sereikiškių parką tokie jauni pasenę pijokėliai. Ir viskas. Savus vaikus girdėti reikia nesistengiant į juos sukišti viską- ką ir kiti.

Mūsų dičkiukas lankė rimtą dailės mokyklėlę. Mokytoja nuoširdžiai pasiūlė pabandyti ką nors kitą... Vaikas piešia labai nedrąsiai, visi objektai smulkūs, stengiasi pabėgti iš lapo centro. Nuolat kartoja, kad jam neišeis. net namuose piešti beveik nustojo. Tik atėjęs į būrelį tiesiog taškėsi spalvomis, tepliojo bet kaip į visas puses ir jautėsi laimingas. Dabar tvirtai sako: kitais metais dailės nenoriu rinktis. Manęs neapleidžia nuojauta, kad čia gal ne visai teisi mokytoja. Ech, visa vasara prieš nosį. piešim ant smėlio, akmenų ir kartą kitą ant popieriaus, minkysim molį...žiūrėsim. Nepavyko grupėje tapti ryškiausiam, tai "susmulkėjo".
Vat, kaip išgirsti?
Kaip alfija, tau pavyko "išgirsti" Džiugo galimybes muzikuoti.
Dičkiukas gali gerai muzikuoti (duomenys puikūs), bet ypatingo noro nerodo. Stebiu nemažas problemas su saviverte. Viskas jam patinka tik tada, kai veikla tampa priemonė būti pastebėtam. Tai labai ryšku. Taip sunku suvokti, ko jis pats dėl savęs norėtų.

tai jam nuo mažiuko muzikiniai garsai buvo kažkas tokio tirpdinančio. O paskui tai jis pats labai aiškiai pasakė ko jis nori. Tą ir rodo. Jei aiškiai kada nors pasakys- nenoriu, man šito nereikia tai ir nebegros. Žvaigždės iš jo neauginu. auga sau vaikas ir viskas. Jis eina į mokyklą ir mokosi groti. Jam patinka. Jis, manau todėl, kad nežvaigždėja nei laiku nei vietoj labai realia vertina save ir savo galimybes. Man nuostabu, bet jis žino kokiam pažymiui jis pagrojo. Ko nepadarė, ką galėjo geriau ir ką padarė už visus geriausia. Jis toks yra.
O va kai tik atėjom mokytis groti Jelizaveta va paėmė jį už rankų ir sako va tikros tikro pianisto lapcės . Ir viskas. O toliau jau viskas ėjo taip kaip ėjo. viską pats. Aš tai jokio muzikinio išsilavinimo neturiu, reiškia jam viską reikia suprasti pačiam ir dar man paaiškinti. O aš jau kiek galiu, tai tiek iš nuojautos . Kol kas ji manęs ta mano muzikinė nuojauta neapgauna

kas kitokiu poziuriu augina, jei ne patys globejai Vaikui globojamam nepakanka vien tik namu, meiles ir valgio. Jis metomas tarp bio ir globeju. Gyventi su baime kad ka nors pasibels i duris... nemanau kad kas tai noretu.

globojamas vaikas yra toks pat kaip ir bio vaikas. tik jo statusas globeju seimoje kitoks. globotiniam nesuteikta tokia pati laisve kaip ivaikintam ar bio vaikui.

nežinau, kaip kitur, bet mano vaikai vienodai gyveno globotinių teisėmis ir įvaikinti (tik valstybės mokamų pinigėlių netekome). Gimdytojai ir taip gali pasibelsti. Adreso nepakeitėm įsivaikinę.

apie kokią laisvę????

nezinau kaip pasielgti skambino vaiku g.n.direktore ir pakviete i svente tuose vaiku namuose auga mergaiciu trys sesutes ir brolis...
esam viena karta ten buve,pries pusmeti ,vaziavome i teisma...
dabar jau esu pasimetus,nes mb /ir mano seses/ galvoja,kad nereikalinga vaikams priminti apie tuos globos namus...
noriu patarimo...bet ne is "vadovelio",o kaip pacios darytumete