Kaip bebūtų keista, šiuo rašytoju susidomėjau gulėdama Egipto paplūdimyje. Kuomet susipažinau su viena lietuvių dailininke ir ji, prigulusi šalia mano krėslo, atsivertė "Kelias atgal" ir pradėjo pasakoti apie nuostabias jo knygas. Tuo metu dar nesirgau ūmia knygų liga ir nesupratau, ko čia visi su tuo Remarku "suskydo". Tuomet pažadėjau sau, kad perskaitysiu ir aš nors vieną jo knygą, pažiūrėsiu, kur jo tas "gerumas". Pažintį pradėjau nuo tikriausiai garsiausios ir labiausiai skaitomos knygos "Vakarų fronte nieko naujo". Pamenu perskaičiau per porą vakarų, likau tokia sužavėta, kad nutariau skaityti visas jo knygas.
Kai eilėje laukia galybė knygų, tai antrą pasimatymą rašytojui paskyriau tik šiemet. Ir likau šiek tiek nuvilta. Keletą kartų jau norėjosi knygą atidėti, kartais jau skaitydavau tik tam, kad neliktų "graužtuko". Kodėl? Nes ši knyga pasirodė per daug melancholiška, per daug rami ir liūdna. Nors kitąvertus, ar Remarkas galėtų rašyti kitaip?
Pagrindinė knygos tema - lenktyninko Klerfė ir džiova sergančios Lilianos meilės istorija. Skaudi, kantri, pamokanti ir mirtį nešanti istorija. Būtent mirtis kartu su veikėjais
keliauja per visą knygą ir kelia gyvenimo vienatvės, prasmės, egzistencijos, meilės klausimus.
"Mes pasmerkti mirčiai. Bet ne tik mes. Ir kiti taip pat! Visi! Visi! Tik mes žinome tai, o kiti dar ne"
Užliūliuojanti knyga, kartais raminanti, verčianti plaukti pasroviui kartu su veikėjais. Kur gyvenimas vyksta "ten žemai" arba "ten aukštai", kur kartais geriau slapčia išlenkti stikliuką, nei gulėti lovoje, kaip liepė slaugytoja. Ar leisti pingius gražiausiom retro suknelėm, nei taupyt senatvej.
Dar vienas pastebėjimas, jog skaitant kitas knygas, visada matau galvoje vaizdą. Matai veikėjus, vietas, spalvas, kartais net užuodi kvapą. O šioje knygoje, kad ir kaip stengčiaus, vaizduotėje nesugebėjau pamatyt nei vieno veikėjo, jokių detalių, jokio vaizdo. Niekaip negalėjau net suprast, kiek veikėjams buvo metų (kažkodėl man atrodė, kad tai svarbu).
Perskaičius knygą, skyriau jai 3 balus, tačiau praėjus kuriam laikui ištaisiau į 4. Už pabaigą, už nuoširdumą ir tikrumą, kad ir kokia melancholiška ji bebūtų. Ir pažado skaityti kitas jo knygas nelaužysiu, lentynoje ilgai jau stovi "Trys draugai".
Kur dar galėčiau rast? Tu vistiek gi dažniau perki angliškas knygas
Bet aš ir pirmos neturiu, skaičius tik ištraukas, tai pirmiausia pirmą įsigysiu 
Pati geriau nepasakyčiau, labai tikslus, taiklus ir gražus atsiliepimas 
Juk retai dabar, kad klasiką tik pernai pirmą kartą būtų išleidę. Bet pagalvokim broliai kurmiai 
Nors, pagalvojus, būna, kad tik po rašytojo mirties kūrinys išleidžiamas.
