Ateinu ir as su savo skaitiniais...
Haruki Murakami "Norwegian Wood" (Norvegu giria). Is pirmo zvilgsnio nelabai murakamiska knyga - jokiu keistumu, jokiu fantazijos skrydziu, tiesiog nostalgija persmelktas pasakojimas apie jaunyste ir meile. Skaitydama net galvojau, kad si knyga gal labiau tinkama jaunimui. Bet pabaigusi supratau, kad ji man visgi patiko. Ir kad vis delto ji pakankamai murakamiska - stiliaus, jei ne siuzeto, prasme. Nors kodel butent si knyga autoriui atnese tokia slove, tai nelabai supratau. Apie pavadinima jau diskutavom, o dainos iki siol tebesiklausau...
Kazuo Ishiguro "Nocturnes" (Noktiurnai). Penki apsakymai (o gal noveles?) apie neissipildziusius lukescius - ir apie muzika, nes visi pagrindiniai veikejai susije su muzikos pasauliu. Pora apsakymu - grynai farso stiliaus, kiti - beveik nuobodziai kasdieniski, bet visuose atpazistamas Ishiguro stilius - melancholija, ironija, farsas, fatalizmas... gal tik kiek pritruko to preciziskumo ir, jei galima taip sakyti, isbaigtumo, kuris mane zavi jo romanuose. Bet siaip patiko. Dabar jau liko tik viena neskaityta Ishiguro knyga, "The Unconsoled". Nedaug yra siuolaikiniu rasytojui, kuriuos taip istikimai skaitau.
Irene Nemirovsky "All Our Worldly Goods" (orig. "Les biens de ce monde"). Ilgai nedrisau imtis sios knygos, bijojau, kad po "Suite Francaise" nusivilsiu, kad nebus tokio ispudzio, koki paliko "Suite...". Bet visos baimes buvo be reikalo, knyga puiki. Tai tipiskos prancuzu viduriniosios klases seimos saga, apimanti tris desimtmecius ir du karus. Kaip ir "Suite Francaise", labai daug demesio detalems, niuansams. Puikus impresionistinis pasakojimas, subtiliai ir taikliai piesiamas Prancuzijos provincijos miestelio gyvenimas su visais jo prietarais ir tradicijomis, taupiais tiksliais strichais vaizduojama dvieju zmoniu meile, nuo pirmojo jaunatvisko susizavejimo iki suvokimo po keliu desimciu metu, kad gyvenimas jau beveik nugyventas, bet vis dar besalygiskai norisi dalintis jo likuti su brangiu zmogum. Ir viskas sioje knygoje taip skaudziai trapu... ypac tos paskutines dienos pries kara, kai visi jau suvokia, kad katastrofa neisvengiama, ir praso tik vieno - dar siek tiek laiko, dar keliu normalaus gyvenimo dienu. Labai labai man patinka Nemirovsky. Butinai skaitysiu ir kitas jos knygas, kiek tik rasiu vertimu.
Stephen Clarke "Dial M for Merde" (Iklimpus i mesla skambinti M). Ketvirtoji "Meslo serijos" knyga. Ir vel komiskas trileris, tik sikart veiksmas vyksta pietu Prancuzijoje. Daug prancuzisko maisto, graziu merginu, su kalbos niuansais susijusiu juokeliu, zaidimo zodziais... Neblogai suregztas siuzetas - turint omeny, kad pusiau komedija. Nieko ypatingo, bet skaityti galima, kai norisi ko nors lengvo. Nors jei neperskaitysit, irgi nieko neprarasit, nes jei atvirai, tai Clarke labai akivaizdziai kartojasi ir jau gal kiek per daug eksploatuoja vis ta pacia tema. Daugiau tesiniu jau tikrai nebereiketu.
Dabar skaitau
William Styron "Set this house on fire" (Ir padege siuos namus). Kaip sake Jonusys, tai knyga niekur neskubanciam skaitytojui. Man dabar kaip tik tokia nuotaika, tai knyga skaitosi puikiai. Bet dar tik ketvirtadali iveikiau. Kol kas mane labiausiai zavi vietovaizdziai - Styron taip viliojanciai juos piesia, kad man norisi tuoj pat krautis daiktus ir lekti i Amalfi pakrante, arba su laiko masina nusigauti i Virginia, tokia, kokia ji buvo pries beveik simta metu, pries ateinant "progresui". Bet si knyga, zinoma, nera kelioniu vadovas...