Per vakar vakarą (geras 2.5 val) perskaičiau Laurent Gaude "Skortų saulė". Dabar galvoju, ar jai skaityti buvo tiesiog nelabai tinkamas laikas, ar tai tiesiog ne visai mano skonio knyga
Prisipažinsiu, tikėjausi iš jos visgi daugiau 
Ir tos nuotaikos norėjosi saulėtos, bet iki galo saulėtos. O šioje šeimos sagoje tą saulę nuolat pritemdo visokie šešėliai, nemalonumai. Iki galo linksma ar optimistiška knyga pati jos tikrai nepavadinčiau (o kažko panašaus būtent tikėjausi imdama ją į rankas). Bent man vakar šią knygą skaitant ne tik saulę pavyko pajusti, bet ir nemažai skaudulių. Tiesa, ką ją skaitydama supratau (na jau ne pirmąkart skaitydama literatūrą tai pastebiu, tai, išeitų, kad tik eilinį kartą pasitvirtino), kad ką jau ką, bet skaniai pavalgyti italai tai oi kaip mėgsta 
Parašyta knyga gražiai, vaizdingai, kalba puiki. Vietovė, kur vyksta veiksmas, viliojanti. Bet... visgi nemanau, kad ši knyga ką nors man paliko širdyje (ir galvoje) perskaičius
Beje, pažiūrėjau, kad iš kitų skaitytojų ši knyga visgi pririnkusi labai daug pagyrų.
O užvertusi šią knygą paėmiau pavartyti keletą kitų, kad išsirinkčiau, ką skaitysiu toliau. Tai labiausiai širdis linksta link "Amo sūpuoklių". Man rodos, užuodžiu ją būsiant labai gerą knygą
Tik būtent dėl tos priežasties jos skaitymą kol kas atidėsiu. Kadangi iš "Amo sūpuoklės" daug tikiuosi, skaitysiu ją vieną , kai jau būsiu perskaičiusi "Istorikę". Į kompaniją "Istorikei" šįkart keliaus "Kabulo kregždės".
