Knygos, knygos, knygos... *49 Namučiai...

Kai 2006-aisiais Stambulo pavainikė buvo išleista Turkijoje, autorė vos neatsisėdo į kalėjimą dėl to, ką pasakė vieni ar kiti knygos personažai. Ačiū Dievui, taip nenutiko ir dabar visas pasaulis gali mėgautis tokia nuostabia knyga.

Stambulo pavainikė - tai istorija apie Asją Kazandži, jauną moterį, gyvenančią ekscentriškų ir mylinčių moterų namuose. Asja – labai maištinga asmenybė, su kuria tenka taikstytis gana tolerantiškoms tetulėms. Mergina bene priklausoma nuo Džonio Kešo muzikos, slapta traukia vieną cigaretę po kitos ir praleidinėja baleto pamokas, kad galėtų sėdėti ir gerti su gauja gyvenimo nuvargintų egzistencialistų. Asja maištingą būdą paveldėjo iš savo motinos, pritrenkiančios tetulės Zelihos, susilaukusios Asjos vos devyniolikos, o dabar vadovaujančios tatuiruočių salonui. Zeliha niekada neatskleidė Asjos tėvo tapatybės. Tačiau įvykiai pradeda klostytis įdomiai, kai prie Kazandžių šeimos slenksčio išdygsta Amerikos armėnė.

Armanuš Čakmakčian yra koledžo studentė Arizonoje. Augdama tarp armėnų šeimos San Franciske ir motinos su turku patėviu Tuskone, mergina, kaip ir Asja, bando suprasti kas iš tiesų yra. Ji jaučiasi smarkiai susijusi su savo armėniškąja šeima ir kartais jaučiasi kalta dėl savo motinos, ištekėjusios už turko Mustafos po skyrybų su Armanuš tėvu. Ami nusprendžia, kad tik nuvykusi į Stambulą ir daugiau sužinojusi apie šeimos praeitį galės gyventi toliau. Armanuš nusprendžia apsistoti pas patėvio Mustafos šeimą, ir taip nutinka, kad būtent Asja yra Mustafos dukterėčia.

Kai Asja ir Armanuš susipažįsta, iš karto supranta, kad dauguma atžvilgių yra panašios. Merginos kartu bando išnarplioti savo asmenybes, tautinius ir etninius identitetas. Taip bendraudamos jos netikėtai atskleidžia kelias šeimos paslaptis.

Stambulo pavainikė yra kartu ir linksma, ir liūdna knyga. Elif Shafak puikiai atskleidžia abi merginų asmenybes ir jas jungiantį miestą. Visi personažai gana keistoki, bet atrodo tikri ir greitai tampa mėgstamais. Smurtas prieš armėnus perteikiamas iš abiejų pusių pozicijos, todėl nei viena nelaikoma nugalėtoja.

Autorė puikiai sumaišo realizmą su trupinėliu antgamtiškumo ir mistikos. Ji priverčia skaitytoją matyti, girdėti, užuosti ir ypač paragauti Stambulo. Jos nupieštas miesto portretas kartu ir romantiškas, ir nuoširdus. Greitai tampa aišku, kad nepaisant pabadinimo, knygos pagrindinė herojė yra ne Asja. Istorija sukoncentruota į Asjos ir Armanuš praeities ir ateities ieškojimus. Stambulo pavainikė pasakoja dviejų giminių istorijas, ir kaip glaudžiai jos susijusios. Galiausiai, dauguma paslapčių iškyla į paviršių, tačiau rašytoja nusprendžia nebepasakoti, kaip su tuo susitaiko knygos herojai.

Šią knygą rekomenduoju visiems, kurie bent truputį domisi Rytų kultūra ; )


Citatos

♦ „Kaip tik dėl to lietus taip primena sielvartą: kaip įmanydamas stengiesi jo išvengti, likti sausas, bet jeigu to padaryti nepavyksta, staiga supranti – tai jau ne lašai, o nepaliaujamas srautas, todėl belieka susitaikyti su mintimi, kad bet kokiu atveju peršlapsi kiaurai.“ 10psl.

♦ „Gal aš ir nevykėlis, bet nevykėliai irgi turi širdį.“ 14psl.

♦ „Todėl mes galime mirtinai įsimylėti kitus, bet retai sugebame atsakyti į meilę tų, kurie mirtinai įsimyli mus.“ 87psl.

♦ „Baletas – tarsi poezijos rašymas kūnu.“ 98psl.

♦ „Jei neturi už ką mylėti gyvenimo, kurį gyveni, neapsimetinėk, kad tą gyvenimą, kurį gyveni, myli.“ 137psl.

♦ „Tik tiems, kurie ateities neturi, reikia žinoti ateitį.“ 212psl.

tai jau tikrai

pabaigiau

Alice Sebold ,,Numylėtieji kaulai”

Paskutinė šį mėnesį skaityta knyga. O išgulėjo ji pas mane nuo rugsėjo. Reikėtų dėkoti, kad,atsiradus el. sistemai, niekas nepastebi, kad knygos laikymo namie terminą tęsiu jau n-tąjį kartą. Nors, kita vertus, jei stebėtų, gal būčiau jau seniai šią knygą perskaičiusi?

Grįžtame prie knygos. Pasakojama apie paauglę, kuri nužudoma vieno iš kaimynų.. O tuomet iš Rojaus ji stebi savo mylimų žmonių gyvenimą. Skaitydama galvojau, kad būtų įdomu, jei po mirties taip nutiktų ir mums- mes patektumėme į Rojų. Bet gal iš kitos pusės nieko gero? Juk, matydami, kad tuoj nutiks kas nors baisaus, net ir norėdami, negalėtume nieko padaryti. Taip ne kartą jautėsi ir Siuzė… Ir ne visada ji jausdavosi gerai savajame Rojuje- per daug jai rūpėjo artimieji.

Skaitant buvo liūdna- nužudytoji iš tikrųjų daug ko neteko. Neteko ir artimieji. Knyga skaitėsi lėtokai, nors tikrai nepasakyčiau, kad ji sudėtinga-anaiptol, ji tėra tik lengvas skaitalas, kuris tinka, kai nesinori nieko rimto. Buvo įdomu skaityti, kaip klostėsi Siuzės šeimos narių, draugų gyvenimai. Bet visą laiką kilo man klausimas: ar iš tikrųjų taip ilgai yra prisimenamas miręs žmogus? Ir kiek ilgai išlieka mirusiojo veidas atminty? Laimei, kol kas patyriau tik dviejų žmonių mirtį- deja, bet jų veidus prisimenu tik iš nuotraukų… O knygos veikėjus netektis persekiojo ilgai.

Kai knygos pradžioje pastebėjau, kad nėra poros lapų, labai nesupykau. Pagalvojau- gerai, kad ne pabaigoje. Bet ką jūs galvojat? Likus trisdešimčiai lapų ir vėl nebuvo dviejų lapų. Ir toji vieta tikrai buvo svarbi. Ir labai graži- bent aš taip manau. Kai užsiminiau namiškiams apie lapų trūkumą, išsireiškimas atitiko mano pyktį- jie nesuprato, kokiu tikslu tie lapai buvo išplėšti. Sakė: gal užpakalį su jais valėsi? Nu nes rimtai- kam plėšyti knygos lapus??????????

Tiesą sakant, tikėjausi, kad ji bus kiek įdomesnė. Na, bet yra kaip yra. O šiaip rekomenduoju- ne dažnai pasakojama iš dangaus

gal galite kas atsiliepimų apie Deivo Pelzerio knygą ,,Vaikas be vardo'' parašyt? Anotacija sudomino

Jei skaitei anotaciją, tai jau žinai, apie ką. Nepasakyčiau, kad ji man patiko. Nėra malonu skaityti apie nežmonišką motinos elgesį su savo vaiku (praktiškai jo kankinimą) ir visišką tėvo abejingumą. Bet pabaiga sąlyginai laiminga, tai jei domina, tikrai skaityk.

As nepamenu, kazkada snekejom apie Nefertite.. idomi ji?

Sveikos, aš visą savaitgalį kita veikla užsiėmiau, tai visiškai neskaičiau.

Aga.


Skaudi, šokiruojanti. Neskaityčiau jos dabar. Juolab, kai yra tikrai nemalonių vietų...

Panos nenorit, maciau sena.lt pardavineja knyga nauja 2012: artejanti pasaulio pabaiga? uz 15lt.. idomi turetu but.. as irgi sau imu nenorit kas nors? Nes as sakiau tai panai, kad pasiulysiu cia dar
http://www.manoknyga...io-pabaiga.html

Agne, gražios citatos

Tą „Vaiką be vardo“ įsimetu į norimas, kada radus paskaitysiu, patinka man žiaurios knygos kažkodėl

Šiandien planuoju pabaigti „Mergaitę“ kadangi dieną pietų miegelio pamiegojau, matyt miegas neims dar ilgai

Vis niekaip neprisiruošdavau parašyti atsiliepimų kelioms jau seniau perskaitytoms knygoms, taigi dabar bandysiu atitaisyti tą apsileidimą
Pradėdama skaityti tikėjausi labai daug, deja gavau perpus mažiau. Knyga patiko, bet tuo pačiu kiek ir nuvylė. Pristatant šią knygą yra teigiama:

"Avinėlių tylėjimas neabejotinai yra vienas iš dešimties pačių garsiausių ir šiurpiausių visų laikų detektyvų."

Deja... Drįstu pasipriešinti tam teiginiui. Tikrai labai geras detektyvas. Įtraukiantis, mistinis, apgauntis paslaptimi, baisios ir žiaurios žmogžudystės ir niekas negali surasti kaltojo, tačiau šiurpuliukų nesukėlė. Žiūrint filmą daug geriau perteikiama įtampa ir baisumas.

Man visuomet patiko detektyvai apie serijinius žudikus, jei lyginti su praeitais metais skaityta Elise Title 'Romeo', tai ji žymiai geresnė, tačiau tikrai neprilygsta Kathy Reichs 'Deja dead' (jau mirusi). Nors vis tik neasisakysiu minties kada nors perskaityti ir kitas knygas apie Hanibalą Lekterį.

Tiesiog, likau apžavėta daktaro Hanibalo Lekterio. Toks racionalus, beproto protingas ir įžvalgus, elegantiškas, manieringas ir net tas jo žiaurumas ir negailestingumas kažkaip ne taip išryškėja.

Žudomos jaunos stambios merginos ir nuo jų kūnu nudiriama odą. Tačiau FTB niekaip negali išsiaiškinti kas tai daro, netgi negali sudaryti žudiko psichologinį portretą. Ir štai jaunąjai FTB akademijos studentei atsiranda proga įminti šią mįslę, tai yra jai pasiūloma kreiptis į žymųjį žmogžudį ir kanibalą daktarą Hanibalą Lekterį, kuris jau 8-i metai yra uždarytas labai saugomoje psichiatrijos ligoninėje. Tačiau norint, kad daktaras sutiktų bendradarbiauti ir sudarytų žudiko Bizono Bilo psichologinį portretą, jaunoji agentė turi žaisti su juo psichologinį žaidimą, kuriuo metu ji vėl grįžta į savo praeities košmarus ir bando juos suprasti ir įveikti.

Labai siūlyčiau, kas dar neskaitėt ir nematėt filmo (kas mažai tikėtina) pirmiau perskaityti knygą, o tik po to žiūrėti filmą, nes vis tik man filmas yra daug geresnis nei knyga.

Beja, skaitymui labai trukdė redaktoriaus ir korektoriaus praleistos klaidos.
Bet vis tik rekomenduoju gerų detektyvų megėjoms.

Labai žaisminga, nuoširdi, smagi, nustebinanti ir verčianti pamąstyti knygelė, pelniusi ne viena premiją ir apdovanojimą. Tai lyg filosofinė kelionė į save, kurios tikslas padėti suprasti kas svarbu, padedanti atsakyti į tuos egzistencinius klausimus, kurie kankiną bemiegę audringą naktį. Tai tokie kaip: Kas nulemia atsitiktinumą? Kur baigiasi begalybė? Ar aš graži? Likimas. O kas tai yra iš tikrųjų? Ar suprasiu, kai ateis laikas mirti? Iš kur kyla visos mintys, kirbančios mano galvoje? Ir kur jos dingsta, kai iš galvos išgaruoja?

Autorės piešiniai ir paprastos mintys ir klausimai, vienas kitą papildo ir padeda atverti tas nematomas duris į poetinį minčių ir vaizdinių pasaulį.



Na skaitymo ne per daugiausiai, bet viskas užpildyta paprastais, gyvenimiškais ir gražiais autorės piešiniais. Manau knyga labiausiai tiktų jaunam žmogui, kurio dar laukia tas platus ir neaprėpiamas pasaulis. Bet manau ji tiek pat patiktų ir suaugusiam.

Aš pati likau sužavėta ir tikrai labai norėčiau ją turėti savo bibliotekėlej.

1945 m. pavasario pabaiga, o taip pat ir karo Europoje pabaiga. Berlynas virtes griuvėsiais ir lavonų kruvomis, po kurį vaikšto išbadėja ir pervargę žmonės, kuriame karaliauja rusų, amerikiečių ir britų armijos ir kurios nepasidalina to, ką dar galima būtų pasigrobti ir taip jau iš sudraskytos ir išniekintos šalies ir miesto.

Amerikiečių žurnalistas atvyksta į suniokotą ir sugriautą Berlyną, kuriame dar prieš karą paliko didžiai mylimą moterį. Surengtoje konferencijoje, kuri vyko rusų armijos valdomoje Berlyno dalyje, atrandamas amerikiečių karininko lavonas su didele pinigų suma. Kadangi karas tik baigėsi ir tokių vaizdų absčia, niekas nelabai ir rūpinasi išsiaiškinti kas gi nutiko nelaimingam kareivėliui. Tačiau žurnalistas nebūtų žurnalistu, jei neturėtų ilgos nosies ir nemėgtų jos kaišioti ten kur nereikia. Taigi, Džeikobas pradeda savąjį tyrimą, o taip pat lygiagrečiai tam jis ieško savo mylimosios ir tikisi, kad ji stebūklingai išgyvena visas tas baisybes ir destrukcija. Istorija įsisuka į intrigų, korupcijos, išdavysčių pasaulį, kuriame vyksta narši kova dėl geopolitinės kontrolės pokario Vokietijoje. Visas tas intrigas, žiaurumus ir purvą prašviesina ir suminkština aitringa ir tyra meilės istorija.

Labai lengva, intriguojanti ir apalaiduojanti, įtraukianti ir nubloškianti į istorinių įvykių verpetus istorija. Lengvai skaitosi, o detektyvinė intriga ir paslaptis išlaikoma iki pat paskutinių puslapių. Man labai patiko ir ne tik todėl, kad aš esu knygų apie antrąjį pasaulinį karą ir pokario laikotarpį gerbėja.

Dabar labai užsimaniau pažiūrėti filmą pastatytą pagal šią knygą 'The good german'. Plius dar filmas nespalvotas

Beja, šioje knygoje tikrai buvo labai nedaug praleistų klaidelių.

Skaičiau panašią knygą,tik ten vaiką kankino tėvas,kuris buvo žudikas,o motina nieko nedarė dėl to,pati bijojo.Tokias knygas leidžia Katalikų pasaulis,berods.Kelias knygas esu skaičius,visos tokios baisios,žiaurios...


kažkada buvau pradėjus žiūrėt,bet ko tai nekabino filmas