QUOTE(giurza @ 2011 01 22, 16:59)
1.Na jo, uztat kokia idomi diskusija 
Tu klausi, as atsakau, tu nesutinki su mano atsakymu ir vel klausi, as teisinuosi arba puolu, tu atkerti ir t.t. kiek veiksmo, koks itemptas siuzetas! ir visoms malonu ir idomu stebeti 
O dabar paaiskeja, kad visa diskusijos druska skirtingas tu paciu zodziu supratimas ir panaudojimas, o is esmes musu pozicijos nelabai ir skiriasi...
Zinoma, as negaliu panaikinti savyje jausena noriu-reikia, galiu tik (ir tai nevisada) neleisti jai paimti virsu. Ir puikiai zinau, kad, jei leisiu sau pirma taurele, tai pasibaigs uzgerimu. As gi dar pacioj pradzioj musu bendravimo rasiau, kad neturiu vilciu ismokti saikingai gerti. Tik as nevadinu tai bejegiskumo pripazinimu... Tai paprasciausia faktu konstatacija.
2.Na vat rasei apie vyra, o pataikei i mane, nes beveik viskas sutampa ... Su pacia jausena noriu as irgi nekovoju, tai tikrai beprasmiska, as tik neleidziu jai paimti virsu tai ir vadinu kova (tu tai pavadinai itampos nugesinimu).
Skirtumas tarp tavo vyro ir manes ligos suvokimo atzvilgiu tik tame, kad tavo vyras yra ramus intiligentiskas zmogus, greiciausiai flegmatikas pagal temperamento tipa (nesupyk, jei klystu, cia is tavo aprasymu jusu ankstesniu konfliktu eigos susidariau toki ispudi), jam svarbi vidine ramybe ir pusiausvyra.
O as esu cholerike, man gyventi vidineje ramybeje neidomu ir nuobodu, man nuolat reikia nauju ispudziu, pasikeitimu, konfliktu, issukiu, azarto, kovos, as net geriausiai dirbu ir teisingiausius sprendimus priimu butent stresineje situacijoje. Vat ir su noriu-reikia man neidomu gyventi taikiai, tavo vyras ja gesina, o as spardau...
Na, jei atsiriboti nuo gyvenimo situacijos... Manau, kad suprantu, ka tu nori pasakyti, tik neisivaizdoju, kaip tai padaryti.
Beja, fakta, kad esu priklausoma ir niekada tos priklausomybes neatsikratysiu, as pripazinau dar pries 10 metu ir seniai su jo susitaikiau.
4.Aha, kovos be pralaimejimo nebuna
A vat laimetojas ir pralaimejes kovoje visada buna 
Ir ne pralaimejimas varomoji jega bet kokios kovos, o butent nenoras pralaimeti
Tu klausi, as atsakau, tu nesutinki su mano atsakymu ir vel klausi, as teisinuosi arba puolu, tu atkerti ir t.t. kiek veiksmo, koks itemptas siuzetas! ir visoms malonu ir idomu stebeti O dabar paaiskeja, kad visa diskusijos druska skirtingas tu paciu zodziu supratimas ir panaudojimas, o is esmes musu pozicijos nelabai ir skiriasi...
Zinoma, as negaliu panaikinti savyje jausena noriu-reikia, galiu tik (ir tai nevisada) neleisti jai paimti virsu. Ir puikiai zinau, kad, jei leisiu sau pirma taurele, tai pasibaigs uzgerimu. As gi dar pacioj pradzioj musu bendravimo rasiau, kad neturiu vilciu ismokti saikingai gerti. Tik as nevadinu tai bejegiskumo pripazinimu... Tai paprasciausia faktu konstatacija.
2.Na vat rasei apie vyra, o pataikei i mane, nes beveik viskas sutampa ... Su pacia jausena noriu as irgi nekovoju, tai tikrai beprasmiska, as tik neleidziu jai paimti virsu tai ir vadinu kova (tu tai pavadinai itampos nugesinimu).
Skirtumas tarp tavo vyro ir manes ligos suvokimo atzvilgiu tik tame, kad tavo vyras yra ramus intiligentiskas zmogus, greiciausiai flegmatikas pagal temperamento tipa (nesupyk, jei klystu, cia is tavo aprasymu jusu ankstesniu konfliktu eigos susidariau toki ispudi), jam svarbi vidine ramybe ir pusiausvyra.
O as esu cholerike, man gyventi vidineje ramybeje neidomu ir nuobodu, man nuolat reikia nauju ispudziu, pasikeitimu, konfliktu, issukiu, azarto, kovos, as net geriausiai dirbu ir teisingiausius sprendimus priimu butent stresineje situacijoje. Vat ir su noriu-reikia man neidomu gyventi taikiai, tavo vyras ja gesina, o as spardau...
Na, jei atsiriboti nuo gyvenimo situacijos... Manau, kad suprantu, ka tu nori pasakyti, tik neisivaizdoju, kaip tai padaryti.
Beja, fakta, kad esu priklausoma ir niekada tos priklausomybes neatsikratysiu, as pripazinau dar pries 10 metu ir seniai su jo susitaikiau.
4.Aha, kovos be pralaimejimo nebuna
A vat laimetojas ir pralaimejes kovoje visada buna Ir ne pralaimejimas varomoji jega bet kokios kovos, o butent nenoras pralaimeti
1. Žinai, supranti teisingai, protingai, konstatuoji faktą ir kas iš to? Valdai situaciją? Kame tada problema?
2. Pati puikų pavyzdį davei apie prisitempimą, kurio, mano galva, nereikia. Cholerikė esi, kovotoja...valio, būk, kovok, visame kame, nereikia to susitaikymo su priklausomybe pritaikyti daugiau nei vienai situacijai, tik priklausomybei ir niekam daugiau.
Jei apie mano vyrą, tai jam iki flegmatiko gerokai toloka, tos ramybės, ramumo, susitaikymo jis siekia tik su priklausomybe, daugiau niekur. Kadangi pasakoju tik apie tai, kas susiję su priklausomybe, tai ir vaizdas toks susidaro.
4. Būtent, kovoje visada būna laimėtojas ir pralaimėtojas, tame ta kovos pozicija ir negera, juk supranti, jog tikėtis būti vien tik laimėtoja- naivu, juolab, kaip pati sakai, pralaimėjus, noras laimėti auga, auga....supranti kieno norą laimėti augini, stiprini kiekviena savo pergale?
p.s. Apie tą paryškintą mano situaciją, taip, bjauru, kai ničnieko pakeisti negali, bent jau taip jautiesi, bet, sakau sąžiningai, sąmoningai stengiuosi apieti vieną sudedamąją viso šito reikalo pusę, nes papračiausiai tavo pasisakymuose tos dalies nėra, tai nėra kaip ir pakomentuoti.
pp.s
ar turi globėją? Jei taip, koks įspūdis?
