Atsiminiau vieną istoriją, kai nebuvo kur akių dėti iš gėdos.
Kažkada labai seniai gyvenom Karoliniškėse, ir dažnai važiuodavom apsipirkti i Kometos Norfą (tais laikais Norfa dar buvo normali parduotuvė). Man tada buvo gal penkiolika. Nuvažiavom su mama į parduotuvę ir pačioj pabaigoj aš nubėgau kažko į kioską nusipirkt. Su mama sutarėm, kad aš tiesiai į stotelę ateisiu. Taigi ateinu į stotelę, mama stovi laukia, o ant suoliuko Norfos maišas stovi. O jame mano mėgstamas laikraštis guli. Aš: ''o, mam, laikraštį nupirkai?'' ir griebiau iš maišo. Stoviu vartau ir matau keistą mamos išraišką. Atsisuku, o ten kažkokia moteris stovi žado netekus. Pasirodo, mūsų maišai ant žemės stovėjo, o ąš paėmiau laikraštį iš svetimo maišo. Taip gėda pasidarė, išraudau visa, grąžinau laikraštį, atsiprašiau. Ir negalėjau sulaukti, kada gi tas troleibusas atvažiuos, nes norėjau kuo greičiau iš ten dingti

Beje, šią sceną matė ir daugiau žmonių, o tai tik pridėjo gėdos