Laba diena visoms būsimoms ralistėms
na ką, atkeliauju aš su savo istorijos pabaiga
Viso šito ilgo mano kelio teisių link rezultatas: minus 5 kg, pakrikę nervai
nestabili psichinė būsena
ir išlaikytas praktinis vairavimas iš trečiojo karto... Ir dar - baisi kaip karas nuotrauka bus ant VP
Pirmą kartą jau žinot
Antrasis: veiksmas vyksta aišktelėje, užtikrintai važiuojam, aišku su nemenka streso doze, atliekam visus pratimukus sklandžiai ir greitai, paskutinis pratimėlis ("T forma"): atbuline pavara įvažiuoju gražiai, važiuoju atbulomis tolyn, kol pamatau sankryžos išlinkius ir ruošiuosi šiek tiek pasukdama kairiau gražiai išvaryt iš tos nelemtos "formos"
Egzaminuotojas staigiai ant stabdžių spaudžia ir sako: "gerai, važiuojam iš čia į miestą". Tai aš atsipūtus ir nusprendus kad aikštelė įveikta, suku vairą į dešinę, nebežiūriu į jokias ištisines linijas, ir varau link aikštelės vartų
Egzaminuotojas stabdžius paspaudžia ir sako: "užvažiavot ant ištisinės". Jop.... o aš maniau, kad jau ant tiesiosios galiu į miestą raut
žodžiu, višta kaip reta
aišku, supainiojo mane, kam tuos stabdžius spaudė pratimo viduryje ir pasakė, kad viskas gerai, galim važiuot.... na, nėra čia ką ir diskutuoti, vis tiek privalėjau tvarkingai užbaigti paskutinį manevrą, o ne iš tos baimės ir džiaugsmo lėkt pirmyn belenkaip
Dabar šypseną kelia, o tada tai visi šventieji nepadėjo... egzaminas neišlaikytas antrą kartą, maistas burnoje stringa, "Regitrą" naktį net sapnavau. Tačiau užsispyrusi tik parlėkiau prie kompo ir iš karto užsiregistravau trečiam kartui.
Trečiasis kartas: veiksmas vyksta labai anksti ryte. Nei dažiausi, nei puošiausi, nei plaukus susitvarkiau, nei kavos išgėriau
Penktą ryto kaip priedurnė paklaikusiom akim atsibudau be žadintuvo ir galvoju: "nei aš čia stresuosiu, nei panikuosiu... ir turbūt vėl neišlaikysiu... tai ir nuotraukų daryt nereikės, nieko išvis nedarysiu, be emocijų nueisiu ir pareisiu
Aišku, streso buvo, bet kažkaip nebesimatė jo... įsišaknijo taip giliai, kad išoriškai nepastebėtum
"Regitroje" ištaria mano pavardę, atsidusus prieinu, asmens dokumentą paduodu. O egzaminuotojas pasirodė auksinis, superinis, geros širdies dėdė
Aš visa perbalus prie vairo aikštelėj pratimus atlikau, o jis sėdi, šypsos, sako: "Ar pasiruošus važiuoti į miestą?". Aš galvą linkt. Jis juoktis pradėjo: "taigi veidrodėlius susireguliuokit". Aš sakau: "jeigu ne stresas ir Jūsų čia šalia nebūtų, tai važiuočiau kaip bitė
o dabar.... Jūs visi iš proto vargšus egzaminuojamuosius varot". Geras dėdė įjungė muzikytę ir patarė man tiesiog pamiršti, kad egzaminą laikau. Mieste pridirbau n klaidų, pati sau norėjau gerokai užvožti... net nemaniau, kad taip nesugebu suvaldyti savo baimių... egzaminuotojas man sako sukti į kairę, aš jau pasiruošus į dešinę važiuoti... žodžiu nenormaliai kažkaip viskas vyko, nepatiko man mano važiavimas labai smarkiai. Nepastebėjau nei kur važiuoju, nei kiek laiko praėjo, tik matau, kad po pasivažinėjimo sukame į "Regitros" teritoriją. Mintyse sau pasakiau, kad reiks ateiti dar kartą... O egzaminuotojas sustojus pasakė: "automobilį valdote gerai, tačiau jei būčiau norėjęs, būčiau sukirtęs jus jau n kartų. Ok, žygiuokit fotografuotis". Egzamino metu gavau daug, labai daug patarimų, jautėsi begalinis egzaminuotojo geranoriškumas. Aišku, vėlgi subjektyvumas akivaizdus... jeigu šalia būtų sėdėjęs ne ta koja iš lovos išlipęs surūgėlis, viskas laisvai galėjo baigtis kitaip... Bet mato žmogus, kad vairuoju, aišku, įgūdžių trūkumas ir stresas... Žodžiu, dar sustojusi po egzamino išklausiau patarimų, pažadėjau stengtis ir tobulinti įgūdžius, nuoširdžiai padėkojau ir... iki šiol negaliu patikėti, kad viskas baigta. Ta pabaiga, be abejonės, tėra labai didelio kelio pradžia. Manau nereikia pervertinti savo jėgu gavus vairuotojo pažymėjimą ir tobulėti, tobulėti, tobulėti... Dar neįsivaizduoju savęs vienos lakstančios miesto gatvėmis, gal reikia tiesiog gerai išsimiegoti.
Toms merginoms, kurioms dar viskas priešakyje, nenoriu sakyti "tik nestresuokit", nes tai daugeliu atveju yra neįmanoma. Vis tik praktinis vairavimo egzaminas yra sėkmės ir subjektyvaus vertinimo reikalas. Nei vienas po tų kelių pamokėlių nėra geras ir įgudęs vairuotojas, todėl nereikėtų gal panikuoti ir savęs graužti nesėkmės atveju. Esu dėkinga geram dėdei, kad pasibaigė mano dvasinės kančios
Bet mokytis vairuoti dar tik pradėsiu... kai atsisėsiu viena pati ramiai už vairo, kai nebus jokių dėdžių šalia.
Jeigu jau man pagaliau pavyko, tai tikrai, esu šimtu procentu tikra, kad pavyks kiekvienai iš Jūsų! Jei ne n-tąjį kartą, tai tą kitą kartelį po n-tojo
