Įkraunama...
Įkraunama...

Psichologinės problemos ir nevaisingumas

QUOTE(pasislepusi @ 2011 04 13, 11:26)
supranti, etera, esmė tame, kad patarimai patarimams nelygu. ir patarinėtojai patarinėtojams. aš parašiau abstrakčiai, nes....



pilnai suprantu, nes dauguma patarinėtojų neįsivaizduoja šios problemos masto ir vidinės mūsų būsenos niuansų ir patarinėja bile pasirodyt geriems. bet turbūt niekada kitas žmogus nepatars geriau kitam, kol pats to nepatirs. tik iš patyrusių tą patį galim sulaukt protingų patarimų, bet jie dažniausiai tyli... ir patys žino, kad nelabai kuo gali padėt.

o aš sėdžiu ir galvoju, kad kažką reikia daryti, nes metai eina. dabar sustojau visai. bet kai pagalvoju apie ėjimą vėl pas gydytojus ir vėl visko tyrinėjimą, tai net bloga pasidaro... nebepasitikiu gydytojais, jaučiuosi bandomasis triušis... ryjantis jų sukurtą chemiją (nesu ekologinė ir visokia natūralistė)... šiaip visai gerai jaučiuosi, bet mąstau, kad reikia dar ką nors nuveikt, kad išnaudot visus kelius, kad ir dirbtinius...
Atsakyti
QUOTE(Tino @ 2011 04 13, 11:54)
pilnai suprantu, nes dauguma patarinėtojų neįsivaizduoja šios problemos masto ir vidinės mūsų būsenos niuansų ir patarinėja bile pasirodyt geriems. bet turbūt niekada kitas žmogus nepatars geriau kitam, kol pats to nepatirs. tik iš patyrusių tą patį galim sulaukt protingų patarimų, bet jie dažniausiai tyli... ir patys žino, kad nelabai kuo gali padėt.

o aš sėdžiu ir galvoju, kad kažką reikia daryti, nes metai eina. dabar sustojau visai. bet kai pagalvoju apie ėjimą vėl pas gydytojus ir vėl visko tyrinėjimą, tai net bloga pasidaro... nebepasitikiu gydytojais, jaučiuosi bandomasis triušis... ryjantis jų sukurtą chemiją (nesu ekologinė ir visokia natūralistė)... šiaip visai gerai jaučiuosi, bet mąstau, kad reikia dar ką nors nuveikt, kad išnaudot visus kelius, kad ir dirbtinius...


jei eisi nusiteikusi, kad tai dirbtina, neik, lauk, kol suprasi ir tiesiog lėkte nulėksi, kai žinosi, kad tai vienintelis tau kelias sulakti stebuklo. Sėkmės 4u.gif
Atsakyti
QUOTE(Glamour @ 2011 04 12, 01:20)
kažkaip man atrodo kad toks tikslas( atrasti ramybę) labai jau didelis ir sunkiai įgyvendinamas. Turbūt šios temos lankytojų atveju ramybė turėtų atsirasti susilaukus vaiko, bet turbūt tokiu atveju atsiranda kitokių priežąsčių , dėl kurių vėl ta ramybė pasiklystų.

Taigi, ramybės sąvoka labai plati. Kas konkrečiai slepiasi po šiuo noru? Ko Jūs iš tiesų šią sekundę norite sau?
Nežinau, ar ramybę galima sieti su tam tikrais "objektais" - pasieksiu tą ir aną, ir tada būsiu ramus. Yra tokių, kurie vis nori, ir nori, ir nori, ir niekaip neatranda ramybės, o yra plikų, basų, suluošintų, kurie tiesiog spinduliuoja šilumą iš vidaus.
Paradoksas, bet ramybė ateina ne tada, kai mes kažko trokštame, kai bandome savyje kažką pakeisti, pagydyti, patobulnti. Ramybė ateina tada, kai išmokstame vertinti tai, ką turime.

QUOTE(Samira @ 2011 04 12, 14:12)
Ne tau vienai tos ramybės nėr. Juokingiausia, kai mums su vyru pataria nusiraminti, nes tarsi jokios nevaisingumo priežasties nėra, tad problema yra psichologinė. Bet mano atveju, nerimas ir pyktis būtent ir kyla dėl to, kad nepastoju, o medicininių priežasčių nėra.

Pažvelkite į kitą šio medalio pusę - Jūsų pora mediciniškai yra SVEIKA.
Atsakyti
QUOTE(pasislepusi @ 2011 04 12, 22:37)
išsiliejau.... bet atvirai kalbant, tik čia galiu tikėtis supratimo.
tik čia....

Perskaičiau Jūsų žinutėje kelis "pranešimus":
pyktis, nuoskauda ant artimų žmonių, kurie Jūsų nesuprato, įskaudino
susirūpinimas finansine padėtimi
derybų, susitarimo su vyru tema, noras atsižvelgti į jo nuomonę
pyktis ant vyro, kad negalite turėti vaikų, kaltė dėl to, kad kažkada atvirai jam apie tai ir pasakėte
kaltė, turbūt ir gėda prieš sutuoktinį, kad ir dėl Jūsų "kaltės" negalite sulaukti vaikų
nerimas dėl operacijos
pavydas, turbūt ir pyktis dėl kitų sėkmės.

Kokia buvo pirma mintis, kai aš viską išvardinau? Turbūt dar ne viską.

Nemažas bagažas. Jums šiuo metu turėtų būti nelengva...

Papildyta:
QUOTE(siekla @ 2011 04 12, 22:51)
Mano diedu isvis nusispjaut i esama situacija.

Iš ko sprendžiate, kad Jūsų diedui nusispjaut?
Atsakyti
ačiū tokia profesija už komentarus 4u.gif Kaip visad, taiklūs.

Šią akimirką sau norėčiau, kad mano gyvenime būtų kuo mažiau pykčio, baimės, nepasitikėjimo, daugiau santarvės su savimi pačia ir kitais, daugiau palaikymo ir pagalbos. Iš tikrųjų šiuo metu per mažai vertinu tai ,ką turiu, ir man to, ką turiu negana. Bet kad ir kiek beturėčiau, man trūksta savo vaiko.

Nesuprantu- negi norų turėjimas, atima ramybę? Bet juk norai irgi skirtingi. Kažko norėdama, turiu tikslą. Turėdama tikslą judu pirmyn. Pasiekus tisklą, atsiranda kitų norų, kitų tikslų.


Atsakyti
QUOTE(Samira @ 2011 04 12, 14:12)
Ne tau vienai tos ramybės nėr. Juokingiausia, kai mums su vyru pataria nusiraminti, nes tarsi jokios nevaisingumo priežasties nėra, tad problema yra psichologinė. Bet mano atveju, nerimas ir pyktis būtent ir kyla dėl to, kad nepastoju, o medicininių priežasčių nėra. Sakot išsivalyti sielą ar karmą? O leiskite paklausti apie asocialius žmones ir alkoholikus, kuriems "Dievas" vaikų nešykšti. O su jų sielom, karmom ar vidumi viskas yra tvarkoj?


jei nera medicininiu priezasciu , tai vienas is gydymo budu neaiskaus tipo nevaisingumui gydyti yra IVF . Gal tik truputi rikia gamtai padeti , ir cia nieko tokio nera . Nebegaiskit laiko ir nebesinervuokit , gaudykit gandrus agresyviau .Gal mums dievas duoda butent tokiu budu .
Atsakyti
QUOTE(siekla @ 2011 04 13, 10:52)
Saruniuke-
ka jau cia bekalbeti padaryta ir vis dar daroma. O kas nepadaryta, tai tik del pinigu stokos. Bet as ne apie tai. As apie psichologine ir emocine busena, kai lieki su sia problema vienas. Negi visu moteru vyrai tokie supratingi ir palaikantys seimos zmones? Gal atsirastu bent viena kuri panasioje situacijoje?

nevaisingumas yra abieju problema , ir jei vyrui nereikia , tai net nezinau ka ir ptarti . Pati sau vaiko nepasidarysi . Ziurint kaip tu vyrui visa tai pareiski . Maniskis irgi pasisiause , kai pasakiau kad moteru daktaras paprase spermos tyrimo , kad galetu pradeti procesa . O po keliu men pats pasake , jei per gera pusmeti dar pabandzius neiseis , tai eis drochinti . Tai as po to pusmecio ir pasiuliau uzsirasyti pas nevaisingumo specialista kartu , ir viskas pavyko aciu dievui . Bet jei maniskis butu siausesis toliau , tai tikrai nemanau , kad butu man labai svarbu kaip nuo tokio pastoti . Tokie dalykai arba suartina arba isskiria . O piningai atsiranda kai ju reikia , ir nera kai ju nereikia . Pirmiausia kai eini pagalbos , ne apie piningus reikia galvoti , o tiketi stebuklu ir sekme . As irgi dar pries kelis metus nezinojau is kur reiktu gauti piningu , jeigu reiktu , o paskui viskas sukrito taip kaip reikejo , reikiamu laiku ir reikiamoj vietoj .Svarbiausia netrypcioti vietoj , o zengti pirmyn ir tiketi , ir vyra nuteigti patiketi , kad jus ne vieninteliai tokie . svarbiausia spresti problema kartu . Aukstyn galva ir sekmes !
Atsakyti
tokia profesija, galima neatsakinėsiu ? bent jau viešai.
ir taip "išsirengiau".

Atsakyti
Žinoma galima, net neklauskit.
Nustebot, kokia plyta užkrito, kad pasireiškėt? Nes iš pažiūros lyg ir viskas labai gerai. Tiesiog reikėjo truputį svorio numesti, išsisakius palengvėja. Pačios problemos neišsisprendžia, bet jų svoris sumažėja.
Aš tik nesuprantu kam tą plytą nešat? Ar ne paprasčiau būtų nusiimti? Na bet kaip pasakysit, Jūsų valia rinktis. Matyt matot tame kažkokia prasmę - tempiat plytas, nepakeldama akių nuo žemės, kaip nešulinis arklys...
Atsakyti
QUOTE(tokia profesija @ 2011 04 14, 07:15)
<...>
Matyt matot tame kažkokia prasmę - tempiat plytas, nepakeldama akių nuo žemės, kaip nešulinis arklys...

Biški ne į temą, bet apie karą smile.gif
Vienuose mokymuose (tenka karts nuo karto dalyvauti), Pietaris paklausė: "na ir kam tampyti tą negyvą arklį?"
Žinoma, ten buvo kalba apie kitką, bet galima ir čia pritaikyti.

cool.gif
Atsakyti
QUOTE(pasislepusi @ 2011 04 12, 23:37)
Glamour, ne Jūs viena pametėt ramybę.

aš, pvz, susipykau su žmonėmis, kurie bandė man aiškinti, kad dešimt tūkst. dėl vaiko tai nieko nereiškia. bandytų vien tam,kad pliusiuką užsidėti.

o aš pavargau aiškintis. atrodo, buvo bendrauta ne dieną, ne dvi, o net n metų, pasakojau savo situaciją.... o čia drebia į akis, kad mol mažai vaiko nori, kad netaupai pinigų ir nebandai.

kaip lengva kitiems patarinėti ir kitus auklėti, sakyti, kad darytų tą ar aną....

nežinau, kaip kitos, bet aš manau, kad visa tai turi būti bendras sprendimas. na negi gali vieną dieną ateit ir diedui pasakyt: " liepos mėnesį man reikės nuuu 10 tūkstančių, o gal ir visų 15 tūkstančių. ai ir dar tavo spermos reikės, liepos 15d. nepamiršk patampyt tūlike, gerai ? ir dar būt gerai kad tam tavo skystyje būtų normalių, tinkamų.... nu, žo, supratai, ane?"

aš taip negaliu. tuo labiau, kad tik nesenai išlipom iš skolų. ir kaip tyčia, neaišku kaip dėl vyro darbo, jiems pasakyta, kad naikins jų skyrių. o mano alga tokia juokinga, kad ....

prieš n metų buvo toks įvykis. buvo jo gimtadienis, suvažiavo jo šeima. nebeatmenu kaip ten gavosi, bet išėjo kalba apie pirtis....  vaikus...
o mane ėmė velnias ir patempė už liežuvio, pasakiau kurgi bus tie vaikai, jei anas pirtyse sėdi.
po kiek laiko, aišku, pasidarė tyrimą, ne toks jau blogas, bet ir nelabai kas gero. užtat mano situacija, pasirodo, ne ta, kad maivytis ir kažką kaltinti.
dažnai prisimenu ir jaučiu kaltę. kaip drįsau jį taip pažeminti.
ir kuo toliau, tuo blogiau. turiu omeny, ligos progresavimą.

dabar trečias mėnuo kaip gyvenu laukimu :reikės ar nereikės operacijos.
jautrumas padidintas, į viską reaguoju dirgliai ir labai jautriai.

sunkiausia laukti. argi ne taip ?

mano koleginas tapo tėveliu, skambino, džiūgavo baisiausiai. o aš nuoširdžiai bendravau, bet meluočiau, jei sakyčiau, kad nesuvirpino širdies. lygiai taip pat, kai sužinojau, jog mano ex kaimynė susilaukė vaikučio...

ne, aš nepykstu, netgi nebeklausiu "kodėl ne aš?".... man tik kažkas drąsko širdį. gal nepilnavertiškumo kompleksas ?

išsiliejau.... bet atvirai kalbant, tik čia galiu tikėtis supratimo.
tik čia....

iki gyvo kaula pazystamas jausmas! Patikek, tavo skausmas, sirdgela man nesvetima kaip ir daugeliui musu cia.

Buvo laikas kai galvojau kad as viena tokia siam pasaulyj, taciau apsidairius aplinkui supratau kad klydau...
ir sutinku kad tik cia galima lengvai ir drasiai atsiverti viena kitai, nes zmones kurie supa kasdienineje buityje nelabai supranta ir nemanau kad aplamai kada supras ka tai reiskia nesugebeti pastoti- zodziai "atsipalaiduokit" ir "nebegalvokit" jau per gerkle taip lenda, kad truksta zodziu.

Is pradziu slepiau nuo viso pasaulio musu problema. Laikui begant kai supratau kad ne mes vieni TOKIE pasakiau mamai, broliui, artimai draugei, veliau dar keliems draugams, dabar jau ir daugelis zino ir vis dar uzduoda ta pati klausima : "ar dar ne?" (i nevilti varo visai, apie kantrybe visai patyliu - jos jau paparasciausiai visai nebeliko)... manau jau arteja laikas kai pasakysiu ir bendradarbiams - paguodos zodzio nesitikiu, taciau bent jau zinos kodel kartais uztinusiom akim ateinu is ryto i darba...

Ir zinok tikrai - as pati jauciuosi nepilnaverte...netgi vakar tai pasakiau savo vyrui ir blioviau, blioviau (maniau kad akis visas isverksiu), aisku ir jam sunku, taciau vyrai manau isgyvena tai kitaip...



Atsakyti
skausmas dvigubas - praradau mama ir pati negaliu buti mama! Tai kam atiduoti ta meile, su kuo svesti motinos diena, kam ta diena paskirti jei nei taip nei anaip?! Zinau jus rasit atsakyma i mano klausima - taip, yra daugelis kuriems galeciau dovanoti ta meile, bet juk mama yra vienintelis zmogus kada tu jau suauges bet vis dar gryzti pas ja su sielvartu sirdy, kada skauda, kada tu laimingas. Lygiai taip pat tapus mama...netgi dabar rasant asaros rieda...
Atsakyti