Glamour, ne Jūs viena pametėt ramybę.
aš, pvz, susipykau su žmonėmis, kurie bandė man aiškinti, kad dešimt tūkst. dėl vaiko tai nieko nereiškia. bandytų vien tam,kad pliusiuką užsidėti.
o aš pavargau aiškintis. atrodo, buvo bendrauta ne dieną, ne dvi, o net n metų, pasakojau savo situaciją.... o čia drebia į akis, kad mol mažai vaiko nori, kad netaupai pinigų ir nebandai.
kaip lengva kitiems patarinėti ir kitus auklėti, sakyti, kad darytų tą ar aną....
nežinau, kaip kitos, bet aš manau, kad visa tai turi būti bendras sprendimas. na negi gali vieną dieną ateit ir diedui pasakyt: " liepos mėnesį man reikės nuuu 10 tūkstančių, o gal ir visų 15 tūkstančių. ai ir dar tavo spermos reikės, liepos 15d. nepamiršk patampyt tūlike, gerai ? ir dar būt gerai kad tam tavo skystyje būtų normalių, tinkamų.... nu, žo, supratai, ane?"
aš taip negaliu. tuo labiau, kad tik nesenai išlipom iš skolų. ir kaip tyčia, neaišku kaip dėl vyro darbo, jiems pasakyta, kad naikins jų skyrių. o mano alga tokia juokinga, kad ....
prieš n metų buvo toks įvykis. buvo jo gimtadienis, suvažiavo jo šeima. nebeatmenu kaip ten gavosi, bet išėjo kalba apie pirtis.... vaikus...
o mane ėmė velnias ir patempė už liežuvio, pasakiau kurgi bus tie vaikai, jei anas pirtyse sėdi.
po kiek laiko, aišku, pasidarė tyrimą, ne toks jau blogas, bet ir nelabai kas gero. užtat mano situacija, pasirodo, ne ta, kad maivytis ir kažką kaltinti.
dažnai prisimenu ir jaučiu kaltę. kaip drįsau jį taip pažeminti.
ir kuo toliau, tuo blogiau. turiu omeny, ligos progresavimą.
dabar trečias mėnuo kaip gyvenu laukimu :reikės ar nereikės operacijos.
jautrumas padidintas, į viską reaguoju dirgliai ir labai jautriai.
sunkiausia laukti. argi ne taip ?
mano koleginas tapo tėveliu, skambino, džiūgavo baisiausiai. o aš nuoširdžiai bendravau, bet meluočiau, jei sakyčiau, kad nesuvirpino širdies. lygiai taip pat, kai sužinojau, jog mano ex kaimynė susilaukė vaikučio...
ne, aš nepykstu, netgi nebeklausiu "kodėl ne aš?".... man tik kažkas drąsko širdį. gal nepilnavertiškumo kompleksas ?
išsiliejau.... bet atvirai kalbant, tik čia galiu tikėtis supratimo.
tik čia....
iki gyvo kaula pazystamas jausmas! Patikek, tavo skausmas, sirdgela man nesvetima kaip ir daugeliui musu cia.
Buvo laikas kai galvojau kad as viena tokia siam pasaulyj, taciau apsidairius aplinkui supratau kad klydau...
ir sutinku kad tik cia galima lengvai ir drasiai atsiverti viena kitai, nes zmones kurie supa kasdienineje buityje nelabai supranta ir nemanau kad aplamai kada supras ka tai reiskia nesugebeti pastoti- zodziai "atsipalaiduokit" ir "nebegalvokit" jau per gerkle taip lenda, kad truksta zodziu.
Is pradziu slepiau nuo viso pasaulio musu problema. Laikui begant kai supratau kad ne mes vieni TOKIE pasakiau mamai, broliui, artimai draugei, veliau dar keliems draugams, dabar jau ir daugelis zino ir vis dar uzduoda ta pati klausima : "ar dar ne?" (i nevilti varo visai, apie kantrybe visai patyliu - jos jau paparasciausiai visai nebeliko)... manau jau arteja laikas kai pasakysiu ir bendradarbiams - paguodos zodzio nesitikiu, taciau bent jau zinos kodel kartais uztinusiom akim ateinu is ryto i darba...
Ir zinok tikrai - as pati jauciuosi nepilnaverte...netgi vakar tai pasakiau savo vyrui ir blioviau, blioviau (maniau kad akis visas isverksiu), aisku ir jam sunku, taciau vyrai manau isgyvena tai kitaip...
