Psichologinės problemos ir nevaisingumas

Tu čia gerai su ta vizualizacija - siena.

Nežinau, kas man padėjo, bet dabar kažko įjungiau Dzin stilių. Gal tiesiog poilsio reikėjo, o sergant poilsio gaunu su kaupu.

Laba, mergaitės. Kaip gyvenat?

Idomu kaip Glamour po 3-ojo IUI gal pavyko

deje

Sveikos merginos, gaila kad tik dabar si skyreli radau.

Norejau pasidalinti informacija, gal kuriai idomi bus. Mes su vyru lankom ale NSP kursus, pagal NAPRO. Kadangi mano nepastojimo priezastys neaiskios, standartiniai gydytojai is kart kisa IUI. Bet jei nera aisku kodel man nekimba, tai ir IUI nieko neisspres, o gydymo niekas jokio neskiria, nes bug taisn era ka gydyt taigi... Man vienintelis dar kiek racionalus meginimas yra tos napro. Ta mokytoja pas kuria lankom, yra vienintele Lietuvoj mokanti poras dirbti pagal sia sistema ir surinkti duomenis su kuriais galima kreiptis i bet kuria napro technologiju klinika lenkijoj ar kitur. Zodziu dabar ta musu mokytoja renka nauja grupele poru, ji dirba Kaune. Jei kam idomu, rasykit man i AZ.

Sveikos,

Mums jau suėjo 3 nesėkmingų bandymų metai. Bijau, kad man prasidėjo neigimo stadija. Tiesiog sąmoningai ar nesąmoningai veju šalin visas mintis apie savo bėdą. Jau nekalbu apie tai nei su vyru, nei su artimaisiais, kurie žino mūsų problemą. Nenoriu jokių patarimų ar dar ko nors. Pavargau gyventi netikromis svajonėmis ir netikra ateitimi. Bijau, kad taip pasensiu nepasimėgavusi gyvenimu. Pagal planą dabar taupome pinigus IVF, nes buvo nesėkmingi 5 IUI. Be vaikų, turiu ir kitų svajonių, bet finansų pakaks tik vienai. O kad aš žinočiau!!! Žinoma, tarsi turėtume daryti viską, kad susilauktume vaikelio ir sutaupytus pinigėlius skirti tam. Bet mano galvoje kirba tokia mintis, o kas jeigu IFV nepavyks, reiks vėl taupyti kitai. Kiek kartų (o t.y. ir metų) reiks bandyti tol, kol galima bus ramiai pasakyti: padariau viską, ką galėjau. O kas, jeigu aš taupysiu ir lauksiu be reikalo užuot skyrusi tuos pinigus ir jėgas kitoms svajonėms išsipildyti. Kita vertus, o jeigu sulaukusi 50 ir išsipildžiusi kitas svajones, aš imsiu gailėtis, kad neskyriau visų pinigų ir jėgų vaikeliui susilaukti.

Laba visoms

visai tik neseniai uzmaciau, kad yra tokia tema matyt atejo laikas, kai imi ieskot ir randi

kol skaiciau visa sia tema, kiek aplanke emociju ir verkiau, ir supratau, kai kur priestaravau, kitur atsakymus radau ir pan.

galvojau ka cia parasyti.. ilgai isijungus ziurejau ir galvojau, kol isdrisau rasyti
ir nusprendziau pradesiu nuo prisistatymo

viena forumiete jau sutikau kitoje temoje

mano stazas 4 metai
3 nestumai ir nei veino vaiko..
iki pirmo nestumo ejom 2 metus.. pasidziaugem 5 sav.
antras nedelse ir pastojau po 5 menesiu.. isnesiojau iki 15sav...
trecias kartas buvo metai po antro ir vel 5 sav...
jau 8 menesiu bandom ketvirta karta..
per visa ta laikotarpi turejau tik viena nesekminga stimuliacija, daugiau nereikejo, pastodavau naturaliai.. ne taip greitai kaip noretusi, bet pastodavau.. nors mano ciklas isvis nereguliarus ir kiausides linkusios i policistines..

is pradziu galvojau, kad nepastojimas yra labai baisu, gyveni nezinomybej.. galvojau nors ir persileidi, vistiek bent zinai, kad gali pastoti..
bet kai tai jau ivyko 3 kartus, galiu pasakyti, kad tikrai man nepalengvejo o tik dar prisidejo skausmo sirdy..
antra persileidima isgyvenau ilgiausiai ir sunkiausiai... net neisgyvenau, o dar isgyvenu.. akyse atgimsta prisiminimai, kaip per echoskopija man jis mojuoja rankele.. kaip as jauciu ji iskrentant ir pan.
artimuju rate negaliu savo skausmo islieti.. visi ramina, sako neik i galva, turesi tu vaiku.. o kas buvo, tas turejo ivykti.. gamta protingesne..

bet man nuo to nera lengviau.. man skauda.. man stovi gerklej gumulas ir asaros kaupiasi kartais lygioj vietoj..

is to nezinojimo ka rasyti prirasiau beveik visa lapa

Kaip jus suprantu! Aš irgi taip dažnai esu kankinama minties, kad reiktų pasirinkti ir nuspręsti: arba beldžiam į visas duris, pripildom kiekvieną dieną pastangomis, išgyvenimais, susijusiais su planavimu, arba imam tiesiog gyventi sau, o vaikai, jei tikrai norės, ateis, kai jiems bus tinkamas momentas. Manau, ir vienu, ir kitu atveju rizika, kad baigsis viskas gilioje duobėje, yra... ir lygiai taip pat nežinau, kurį kelią (o gal kažkaip viduriuką?) rinktis...

Dar viena mintis truput5 kita tema. Neretai su MB susimąstom, stebėdami žmones- juk vaikų atėjimas į pasaulį taip dažnai ir daug skausmo atneša. Visi vaikų nepasisekimai, nuklydimai, jau nekalbant apie apsigimimus, protinius atsilikimus... kartais gal gerai pažvelgti į nevaisingumą ir kaip į mažesnę blogybę?

Viso blogybės yra blogos, o savos - blogiausios.
Vakar bendravau su senų laikų bendradarbe, kuri išsiskyrusi, viena augina sūnų (dabar jam apie 10-12 metų) ir su juo nesusitvarko. Sako, pagalvoja, kad mašiniukas ar kačiukas geriau už vaikus... O aš tyliai pagalvojau - gal tau patiktų būti palaidojus kokį vieną vaiką.... arba prisiminti desėtką-kitą negimusių.
Bet tai nepalyginama - kiekvienam sava problema yra pati svarbiausia.

Suabejojau, ar rašyti kažką, ar ne, kadangi pavargot nuo patarimų. Bet pabandysiu nepatarinėti, o paklausti - ar nepavyktų suderinti abiejų dalykų kartu? Planuoti IVF ir kartu pildyti kitas savo svajones? Kodėl turi būti arba/arba?


Iš prikabintų veidukų sprendžiu, kad esat iš tų, kuriuos maskuoja savo tikras emocijas, slepiat savo skausmą po šypsena... Kaip jaučiatės iš tikrųjų?
Gimtyje dalyvauja trys - Jūs, Jūsų vyras, ir mažylis. Pastoti pavyksta, vadinasi judu su vyru pradžią duodate. Lieka mažylis, kuris vis pasirenka išeiti... Kaip gydytojai komentuoja? Gal buvo daryti vaisiaus tyrimai? Genetinės ligos? Infekcija? Gimdos kaklelio bėdos?
Jūs vis dar gedite, natūralu, kad dabar "nebeleidžiate" sau pastoti, tiesiog automatiškai įsijungia savisaugos mechanizmas, bandote save apsaugoti nuo dar vieno skausmo.


Labas, Pelargonija Kuo gyvenat, ką pamatėt, patyrėt, ką nuveikėt? Tesiog apie gyvenimą klausiu, apie "kitas" svajones, ne apie ne/vaisingumą.

Tema uždaryta pasiekus maksimalų leidžiamą puslapių skaičių.