QUOTE(tokia profesija @ 2012 03 02, 10:04)
Būtumėt šalia, pakviesčiau Jus susitikti, bent porą kartų.
Todėl pirmiausia klausiu, kiek procentų iš 100 "reikia", o kiek procentų "noriu"?
Būčiau arčiau, tikrai prašyčiausi susitikti
Kai jau visai blogai būna, parašau jums, ir jūs sugebat užduoti tokį taiklų klausimą, kad susimąstau atsakydama pati sau, ir tikrai, lengviau bent jau kuriam laikui patampa.... Kai vėl "šiza" pareina, tada pati pakartoju sau tuos klausimus, pati atsakinėju

Dėkui jums
Kai pagalvoju, dabar vis tik "reikia" yra daugiau, nei "noriu". Todėl neskubinsiu įvykių, dėlioju mintis, skaitau knygas, bandau keisti KAŽKĄ (mintis, požiūrį, net tvarką namuose), kol pajausiu, kad "noriu" jau yra daugiau. Va, ta proga net paatostogauti su vyru nusprendėm. Pirmą kartą ketinam kažkur važiuoti pailsėti, neskaičiuoti kelionės kainos vizitais pas gydytoją ir gonalio dozėm. Pirmą kartą gyvenime nuėjau į masažą...
Ir dėl įvaikinimo savo nuomonę pasakysiu. Esmė ta, kad mūsų šeimoj vyras pirmiausia prasitarė apie įvaikinimą kaip galimybę, kaip vieną iš išeičių, o ne aš. Dar bandžiau gilintis, klausinėti, ar sugebės jis mylėti svetimą vaiką, ne savo. Šiuo metu aš nebesakau "noriu TURĖTI SAVO vaiką". Suvokiu, kad tai ne daiktas, kurio NORIU ir TURIU. Dabar aš sakau "Norėčiau SUSILAUKTI vaikelio". Taip, susilaukti, o ne turėti. Ir nebesvarbu jau, ar su mano dalelėm, ar su donorinėm, ar įvaikintas... Juk norint įvaikinti irgi reikia LAUKTI, nėra taip, kad nuėjai, išsirinkai ir parsivedei namo. Kaip nėštumo metu ruošiamasi naujos gyvybės atėjimui, pokyčiams gyvenime, taip ir einant įvaikinimo keliu yra pasiruošimo laikotarpis. Tiesiog norėčiau kartu su vyru mylėti ir išleisti į gyvenimą žmogutį.
Tai mano nuomonė. Kokia ji bus už pusmečio, nežinau