Psichologinės problemos ir nevaisingumas

Kaip suprantu, tokia profesija cia dalyvauja kaip psichologe. Man asmeniskai kaip tik atrodytu minusas, jei psichologas pats turetu mano problema, nes gal per daug isijaustu i mano isgyvenimus, prisitaikytu viska sau... Svarbiausia, kad butu issamiau susipazines su nevaisingumo gydymu, zinotu apie visas proceduras, vaistus, rizikas, kad butu aisku, apie ka eina kalba...

nesinorėtų sutikti su šia nuomone, žiūrėkit ir alkoholikus 'gydo' tokie patys alkoholikai tik jau nebegeriantys.
Panašiai ir čia galėtų, jau turinčios vaikų. Tik man įdomu pasidarė negi tarp šitiek nevaisingumo problemų turinčių mergaičių taip ir neatsirado turinčių psichologo profesiją?

Man atrodo, kad psichologe dirba savo darba ir nebutina jai sirgti ta pacia liga, kad galetu mums padeti...
Juk onkologas, kuris gydo vezi, jam nebutina buti paciam persirgus sia liga ?

2.būtent taip ir yra. Užtat pacientų tik daugėja, o su kiekvienu elgiamiasi kaip su bandomuoju triušiu o jei dar šiek tiek giliau pažiūrėjus tai ir šitoj srity turėtų ko gero ne tik vėžį gydyti, nes vien diagnozė kala per smegenis.

jeigu kalbet apie paprastus zmones - tada taip, problema geriausiai supras tik su ja susidure, suteiks reikiamos informacijos, pasakys tinkamus zodzius kada reikia, ir nesakys kada nereikia, bet jeigu kalbet apie specialistus, psichologus - manau kad ne, nes tik nesusidures zmogus sugebes i viska paziureti placiau ir svarbiausia objektyviau, o ta darba "alkoholikas gydo alkoholikus" atlieka forumas ir labai gerai atlieka. Aisku psichologas psichologui nelygu, svarbu zinoti visa eiga ir specifinius isgyvenimus, susijusius su nevaisingumu, o tai atsiranda su patirtimi bendraujant su specifines problemos zmonemis ir be abejo su domejimusi pacia problema, t.y. nevaisingumu. Pries daugeli metu, pati ieskojau tokios pagalbos, ir dekui Dievui ne tik, kad pavyko susilaukti sunaus, bet ir eigoje atgauti ramybe, pasitikejima, gyvenimo dziaugsma, kas manau irgi turejo itakos sekmei ir tai jau buvo psichologo indelis



Papildyta:
nu jau is kur cia istrauket, kad veziu serganciu daugeja del to, kad juos gydo ne vezininkai nesamone! gydytojas gydo liga, psichologas visa kita, kad ta liga lengviau iveikti - IMHO o tai, kad galbut truksta kompleksinio gydymo, kompleksines pagalbos - cia jau kitas klausimas.

Gydytojai turi gydyti liga, o ne isijausti i liga ir ja sirgti.Chirurgai, traumatologai juk neturi nusipjaustyti ranku koju, kad galetu dirbti...
Juk profesija renkames baige mokykla ir nezinom kuo sirgsime per gyvenima, kaip jis isvis susiklostys...
Kaip ir reiketu paga sia teorija ismesti is darbo darzeliu aukletojas ir mokytojas, kurios neturi savo vaiku, nes jos negali mokyti...bet jos to neplanavo, renkantis specialybe

Nevaisingumas juk ne tas pats, kaip alkoholizmas

As bijociau, kad jei psichologas turetu ta pacia problema kaip ir as, tai jam butu sunku islikti objektyviam ir besaliskam ir jis, galbut visai nesamoningai, bandytu primesti man savo jausmus ir nuomone. Pvz. gal as negaliu apsispresti del ko nors, o jis praeityje jau prieme sprendima tokioje situacijoje ir gal dabar nesamoningai ir mane kreiptu butent link tokio paties sprendimo (nors gal naturaliai as vis tik pasirinkciau kita varianta - tik tuo momentu man dar nera aisku, ka daryti).

kodel sunku? argi sunku islikti objektyviam suprantant problema is vidaus ir isgyvenus ja savo kailiu? Arba bent jau ikisus koja i ta pacia pelke ir zinant kad ten salta ir slapia?
nesakau ir neteigiu, kad tokia profesija blogai kazka daro, tiesiog man idomu ar jai teko tokie isgyvenimai. bet kaip suprantu, specifine jos darbo etika neleidzia to atskleisti, todel mes turetumeme tiesiog jai padekoti, kad ji apskritai su mumis dirba ir nemokomai. Siais laikais noras padeti yra gana retas.

O siaip, teko skaityti, kad psichologai yra batsiuviai be batu - jie gerai skaito svetimus, bet saves ir savu - ne-a. nezinau kiek tiesos.

Labas.

1. Manau,ties tuo ir verta susikoncedntruoti, ji konsultuoja, vedama jai vienai žinomų paskatų, o mes priimam arba ne, jeigu forumietė mano,kad jai to nereikia, ji tiesiog neužeina į šį skyrelį, nematau problemos.

2. Gal ir yra tiesos, aš dėl šios priežasties išėjau iš psichologijos, ne tik dėl šios, bet buvo viena iš priežasčių. Nesusitvarkiau tuo metu su savimi, atrodė, kaip tada galėsiu dirbti šį darbą. Dabar gal ir kitaip galvoju, bet...
Esmė gal ta, kad noras rinktis psichologo profesiją kai kam (nesakau,kad visiems) kyla iš noro padėti sau. Ir ne visada pavyksta. Nors.. ką gali žinoti:)
Papildyta:



dar apie tai pagalvojau..Kažin, ar gali būti absoliutus objektyvumas? Viena vertus, jei žmogus pats turi problemų, jis galbūt negalės patarti "iš šalies", imkim kad ir patarimą įvertinti, kiek svarbus vaikas, ar keistum į karjerą.. Juk jeigu pačiai tiek skauda, kad atiduotum visas pasaulio karjeras už kūdikį, tai net nešaus į galvą toks klausimas..turbūt..o kažkam jis gal visai tinkamas ir reikalingas.
Bet kita vertus.. Nesusidūrimas su problema turbūt irgi negarantuoja objektyvumo, nes tada į problemą gali būti žiūrima..na.. irgi subjektyviai, pvz,jei psichologė pati vaikų nenori turėti (būna gi ir taip, nors ir retai), ji gali nesąmoningai menkinti problemą. Jei susilaukė lengvai, per anksti, netyčia ir t. t., gali primetinėti nuomonę, kad verta pagyenti sau, daryti karjerą, keliauti ir t. t.
Dar trečia vertus- tai labiau tinka šiaip eiliniams pažįstamiems, geras psichologas to iš principo neturėtų daryti, neturėtų primetinėti savo pozicijos bet kuriuo atveju, ką, man rodos, Tokia Profesija tikrai sėkmingai ir daro (nebendravau šioje temoje, bet skaitau jau seniai). Žmogus pats užvedamas ant kelio, kad pats rastų atsakymus, o ne kad jie būtų pasiūlyti. Tai tikrai gerai, mano nuomone.
Bet ne visi tai sugeba. Aš kažkada iš psichoterapeutės išgirdau, kad turiu nusiteikti gyventi be vaikų. Daugiau pas ją nėjau, mane siaubingai supykdė, sukėlė atmetimo reakciją. Buvau darius kelias IUI, bet dar prieš akis buvo IVF ir t. t., galvoju, net nesiruošiu, dar tiek galimybių turiu, kaip tu gali mane skatinti pasiduoti.. Aišku, gal ji net neišmanė apie tas galimybes. Jau nekalbant apie tai,kad pastojau natūraliai.

As manau, kad objektyvumas apskritai neegzistuoja. visi sprendzia vadovaudamiesi savo charakteriu, patirtimi, isgyvenimais, socialine padetimi, finansine padetimi (ne ka maziau svarbu). Todel kiekvieno nuomone yra tik jo asmenine nuomone ir niekas niekada negali nesaliskai spresti apskritai ko nors. Visi ziuri tik per savo asmenybes prizme. IMHO.

Matai, tau pasirode, kad ji tave skatina pasiduoti, o as isgirdau, kad ji tave skatina atsipalaiduoti. panasiai kaip - "as niekada nevaiksciuosiu, bet vistiek juk man niekas netrukdo kazka daryti tam, kad pradeciau vaiksciuoti". ta prasme, kad nebutu didesnio nusivylimo metams begant. Tau patiktu, kad ji sakytu tau 'taip, tu turesi vaiku, tau pavyks, eik tyrima pasidaryk, daryk ta ir ana ir tau pavyks".. Ir (neduok D, aisku), jeigu tu entuziastingai darytum, eitum, tyrtumeisi ir t.t., bet norimo rezultato nesulauktum, tu turetum jai pretenzijas - juk ji zadejo! gal net pasamoningai taip galvotum. Man tevas pasake, kad as gyvenime nevairuosiu ir jam 'na zlo' sekmingai suku baranka jau 19 metu. O tu "na zlo' tai terapeutei pastojai naturaliai ir turi dukriuka. Stai tokia musu psichologija.

Labas visiems

Perskaičiau diskusiją nuo pradžios iki galo. Pirmiausia noriu pasakyti, kad labai gera buvo skaityti... Pačios kėlėte klausimus, pačios labai brandžiai ir išmintingai į juos atsakėt, diskutavot. Nelabai ką naujo ir bepridursiu.

Turbūt visos iš aplinkos sulaukiate įvairių skaudžių komentarų, pamokymų, pastabų. Todėl pilnai suprantu Jūsų atsargumą, Jūsų norą daugiau sužinoti apie mano asmeninę patirtį ar apie profesinę kompetenciją. Ypač tada, kai atsinešu ne visai taiklią interpretaciją ar tiktai man įdomų straipsnį. Tikrai, Jūs teisios, yra profesinė etika ir aš beveliju jos laikytis. O šiaip visada sakiau ir sakysiu - pasistenkite atsirinkti tą informaciją, kuri naudinga Jums. Vieną žmogu tas pats sakinys gali giliai įskaudinti, o kitą galbūt paskatins sąžiningai pažvelgti į save ir priimti esminį gyvenime sprendimą.

Dėl objektyvumo. Konkrečiai psichologai, o dar tiksliau psichoterapeutai, turi praeiti nemažai asmeninės psichoterapijos valandų, kad pažintų save, kad išmoktų atskirti kur yra jis, o kur jo pacientas.
Manau, per drąsu yra teigti, kad stodamas į psichologiją žmogus siekia išspręsti kažkokias asmenines savo problemas... Bet šiaip visas profesijas renkamės siekdami papildyti save, remdamiesi savo patirtimi, savo asmenybės ypatumais.
Galbūt todėl, kad psichologai yra tapatinami su gydytojais, pacientai dažnai ateina prašyti patarimo, "recepto" - "ką man daryti", "kokia jūsų nuomonė", "ką jūs patartumėt", " o kaip kitiems jūsų pacientams pavyko" ir pan. Nė velnio Norite sužinoti - dirbkite, atraskite, tyrinėkite, tik tada tai bus Jūsų tiesa. Jei aš pasakysiu, kaip aš matau - tai bus mano tiesa. Mano darbas yra Jus vesti, užduoti klausimus, provokuoti, būti šalia. Manau, kad ne visų specialistų požiūris toks. Tai priklauso nuo psichoterapinės mokyklos, nuo asmenybės ypatumų. Ir jie visi gali vienodai sėkmingai dirbti.
Kartais tokie patarimai, kaip "na tai įsivaikinkite" arba "pabandykite gyventi be vaikų" tikrai turi provokacijos prieskonį, tam, kad paskatintų Jus susivokti, apsipręsti. Išeitis - ateiti į konsultaciją dar bent kartą ir viską išsiaiškinti, pasakyti kokius jausmus Jums sukelia tokie patarimai. Psichoterapijos pagrindas yra atviri, nuoširdūs santykiai. Jei netiko interpretacija, taip ir sakykit, abejokit, ginčykitės...
Na išsprūsta išsprūsta retkarčiais koks išdykęs patarimas, norisi žmogų "pastumti" pirmyn, pasufleruoti, bet šiaip aš už tai, kad patarimai būtų duodami išskirtiniais atvejais, siekiant kažkokio konkretaus tikslo.

laba diena.
Sakykite, ka jus manote apie psichonomika?