Tėvų karšinimas (6)

sveikos mergaites kaip gyvenate,kaip jusu ligoniukai??

mes pirmadieni palaidojom savo tetulyte ,kuria mama priziurejo....tai aciu dievui,kad ligonineje mire,nes ir tai tetis labai jautriai sureagavo,ta pati vakara,kai mire tetulyte(sestadieni) ir teti i priimamaji su greituske isveziau....slapimo takas uzsikimso,tai reikejo kateterizuoti....dabar jau tik per vamzdeli sisioja...per 10 dienu reiks padaryt epicistostomija....
su tetulyte atsisveikinau ligonineje....visas kunas jau buvo melynais ruozais.....ir per pusvalandi iskeliavo pas dievuli.....vistiktai teisybe,kai sako,kad mirstantysis laukia artimojo aplankymo,ir tada iskeliauja....

visas su pirma vasaros diena

izabele111....

Ačiū, mielosios, už užuojautą.

Oi, kaip jums sunku .
Gal dar atsistatys šlapinimasis, būna ir taip.

Awita, kaip tavo tėvelis laikosi, kaip sveikata ir nuotaikos?

Gulėjo Kaune ligoninėj, tai smarkiai sublogo, prisinervino, namuose kažkiek atsigavo. Dabar pradėjom paveldėjimo tvarkymo maratoną, tai vėl miegot negali, jaudinasi. Atsiranda visokių problemų tam popierių tvarkyme. Labai jautrus, vos ne pastoviai ašaros akyse (pvz. skaitant vaikiško turinio knygą) Jam tokį guzelį išoperavo, dabar jau trauksim siūlus. Fizinio krūvio negali jokio, tai baisiai nuobodu, nėr kas veikt. Va kaip padrikai parašiau Ačiu, kad paklausei, Una Li.
O kaip jums sekasi susitaikyt su netektim? Man dar kiekvieną minutę galvojasi, prisimenu mirties momentą, kažkodėl tikėjausi, kad gęs pamažu. Ir dar apie tai, kad ir mes greit išeisim ir vėl būsim negimę Keičiasi požiūris į gyvenimą, keista, kai žmonės plėšosi dėl visko...ai per daug prirašysiu

Awita, gaila , kad mazai parasei

Buvau pas mociute onkologon4je ligonineje... Ji ismoko skambinti mobiliuoju, tai jau antra karta sia savaite vis prigalvoja ko, kad mete visus darbus pas ja lektume Gudruole. Oi kaip prisigalvoja..Tai is ligonines israso, tai sauskelnes pasibaige, Net paslepus jas buvo .
Tai maisto praso atvezti, tai isvesti... O su paveldais, tai karolius vis dalina ir apsispresti niekaip negali Kas pora dienu prognozes keiciasi. Visad maniau , kad seni zmones tik kai susipyksta keicia savo paveldetojus, o dabar kazkaip pradejau supras, kad ten viskas vyksta pagal kita mastymo sistema.

Vargšiukas, jam dabar labai sunku, o tie paveldėjimai irgi rūpestis (bent tuo maniškiai buvo laimingi, kad viską pardavė, išdalino ir parvažiavo tušti - nei mums, nei jiems nebereikėjo sukt galvos). Jiems gi kiekvienas daiktelis vertingas atrodo, o dar noras nė vieno vaiko nenuskriausti . Uošvis kai mirė, tai viską uošvienei užrašė, bent tam kartui ramu buvo. Dabar jau jos problema, kaip tvarkytis. Patogiausia, kai vienam viską palieka ir žodinius nurodymus, kam kiek ko padalinti, tada mažiau juridinės peckelynės (jeigu vaikai sutaria). Kaip negera žmogui, kai nieko darbuotis nebegali - fizinė veikla ramina dvasios audras. Vis prisimenu, kaip Alan kasdien vesdavo savo tėtuką pasivaikščioti, gal ir jūs susikurkit kokį ritualą, kad pabūtumėt kartu, gal išsikalbėt galėtų ir pajudėtų truputį...
Man šį kartą sunkiau, nei po mamos mirties - liko tuščias kambarys, kažkam reikšmingi buvę daiktai be savininkų... Jis taip pavargo, tikrai nebenorėjau, kad ilgiau kentėtų, bet liko tuštuma, kurios jau niekas neužpildys, tik prisiminimai. O mirties nenuspėsi. Aš irgi maniau, kad mama ilgai kankinsis, o tėvelis mirs staiga - gavosi viskas atvirkščiai, jis taip atkakliai kovojo dėl gyvybės, tik mirties momentas buvo trumpas, matyt visai išsekus jėgoms. Dabar jau mes ant vėlių suolelio krašto. Tik aš nemanau, kad būsim negimę. Greičiau baugu, kad tiek visko paliksim - gerų dalykų savo palikuonims ir tiems, prie kurių gyvenimo prisilietėm, bet ir tokių, kurių visai nesinorėtų paskui save palikti... Ir mintis, kad plėšytis reikėtų dėl visai kitų dalykų .

Čia kalba jos baimė ir vienišumo jausmas, ji norėtų, kad nuolat būtumėt šalia, toks jau dažnai ligonių egoizmas - kaip jūs galite rūpintis kitais dalykais, kai man negera .

Aciu Una li uz atsakyma.

Ko mažai parašiau?

Ir man notarė sakė, kad seni žmonės labai dažnai persigalvoja dėl palikimo. Netgi po visko dar sugrįžta.


Na taip, esam tikintys, taip išmokinti, viską žinom, bet kai kartais pagalvoji, o jeigu... baisu palieka Juk pagalvoju apie visus įmanomus varijantus po mirties

Va čia tai teisybė Stebėjom kieme skruzdę, tempiančią daug kartų didesnį vabzdį - vargo, ir traukė, ir stūmė, nežinojo, kad už kelių cm mūsų kojos ir kad gali jai nebeprireikt to vabalo

Aisku, ne i tema, bet idomi tokia diskusija, kiek ir del ko reikia vargti.... Jei visada galvosi, kad tuoj liksi negimes, tai tikrai sustosi vidury kelio.... jei nejausi tikro palaimos jausmo savo darbuose.

Tai gal nevalgom? Vis tiek mirsim.
Papildyta:

O kiek tų variantų? Kuo tikėsi – tą turėsi.
Papildyta:

Nemanau, kad gerai viską vienam užkrauti. Vis dėlto žmogus turi išsispręsti savo rūpesčius pats, nepalikti to pasiliekantiems: atseit, man gerai, o po manęs nors ir tvanas (aišku, būna įvairių priežasčių, kodėl žmogus iki pat mirties rūpinasi tik savimi; čia dėl paties nesaugumo, kartais ir tikrai pagrįsto, jausmo).
O be „juridinės peckelynės“ neapsieisi. Nes jei ne vaikai, tai anūkai vis tiek liks nepatenkinti. O jeigu išeinantysis apsisprendžia pats ir užrašo, tai nebėra ko ir „kaltinti“. Nebent dausas.
Papildyta:

Kažkada ir aš mąsčiau, kiek gi to gero pasilikti. Kiek turėtų būti svarbu viskas? Gavau atsakymą: kol žmogus gyveno, tol jis naudojosi. Jam dabar jau nebereikia, tai galiu spręsti dabar pati – kiek man reikia. Buvo vienas išmintingas žmogus, kuris patarė be metų nieko nedaryti. Tada viskas nutolsta, atsisijoja prisiminimai, ir tada tikrai lengviau būna pajusti, o ko tau pačiam iš to, kas liko, reikia (žinoma, jausmai besitvarkant vis tiek karts nuo karto užplaukia).

Sustot nelabai išeina, bet anksčiau panašių minčių nebūdavo, dabar visokių, lyg lavina užgriūna


Kiek pasidomėjau, varijantų panašiai tiek, kiek visokių tikėjimų Turbūt taip ir išeina kaip tu sakai

Tuo sunkiu laiku visokių minčių ir nerimų užplaukia, bet kartu ir tiek nuojautos bei akivaizdžių "reikalų patvarkymų" patiri, kad visus nerimus kaip vėjas nupučia. Nesirūpink, teisingai esam išmokinti .

Mane visąlaik žavėjo, kaip anytos tėvai viską žodžiu padalino ir vaikai per karus ir negandas to žodžio kiek galėjo laikėsi, bent patį principą išlaikė, nes daug turto pražuvo. Mano tėveliai nedaug teužgyveno, tai gal dėl to daug rūpesčių padalinimas nekėlė, pasakė savo valią ir dar mūsų atsiklausė, ar visi sutinkam.

Pusbrolis irgi metus nejudino daiktų, visai patiktų ir man taip, bet mūsų atveju tas kambarys labai pravestų vasarą, kai vaikai suvažiuoja, nereikėtų grūstis, taigi bent minimaliai teks kažką daryti.