QUOTE(Una Li @ 2011 06 04, 15:20)
Mane visąlaik žavėjo, kaip anytos tėvai viską žodžiu padalino ir vaikai per karus ir negandas to žodžio kiek galėjo laikėsi, bent patį principą išlaikė, nes daug turto pražuvo. Mano tėveliai nedaug teužgyveno, tai gal dėl to daug rūpesčių padalinimas nekėlė, pasakė savo valią ir dar mūsų atsiklausė, ar visi sutinkam.
Pusbrolis irgi metus nejudino daiktų, visai patiktų ir man taip, bet mūsų atveju tas kambarys labai pravestų vasarą, kai vaikai suvažiuoja, nereikėtų grūstis, taigi bent minimaliai teks kažką daryti.
Pusbrolis irgi metus nejudino daiktų, visai patiktų ir man taip, bet mūsų atveju tas kambarys labai pravestų vasarą, kai vaikai suvažiuoja, nereikėtų grūstis, taigi bent minimaliai teks kažką daryti.
Taip, labai gražu, kai laikomasi tėvų nurodymų. Bet dabar jau retai taip būna, nes vaikai užauga labai skirtingi. Kartais atrodo, kad ne tų pačių tėvų auginti. Ir juridiniai įstatymai, deja, daugiau remiasi ne tėvų žodžiu.
Kartais įmanoma visai išsiversti ir labai nejudinant išėjusiojo daiktų. Mamos kambaryje liko stalas, juo po kokios pusės metų po truputėlį pradėjau naudotis. Dar vieną kitą daiktą pasidėdavau ant laisvų paviršių. Kažkaip darniai su mamos aplinka tuos metus išgyvenom. Pradėjau judinti po metinių. Tvarkydamasi visą laiką degiau žvakę. Paskui atsirado kitų būtinų skubių darbų, ir viskas sutojo. Negali visko taip imti ir išmesti. Viskas buvo kaupiama metų metus, ir paleidžiama turbūt palengva bus.