Užjaučiu. Skaitydama net apsiverkiau, širdį net suskaudo, atrodo, kad skaičiau ir viską pati išgyvenau.

Jei jau skaitydama bijojau, verkiau, tai kai pagalvoji kas buvo iš tikrųjų. Prieš susitinkant su kitu vyru, visuomet reikia pagalvoti ir apie savajį, apie vaikus, kad vienu ar kitu būdi vis vien gali "griūti" šeima ir vaikai liks be tėvo, arba atvirkščiai. Be visa ko, prasidedant su meilužiu- prasideda ir bėdos. Moterys, jeigu Jūs nenorit ramiai gyventi- susiraskit meilužį.

Aš suprantu, visokių vyrų būna. Vieno mažas, kitas nemoka patenkint, kitas blogas, piktas ar dar koks, norisi meilužio, randat jį, viskas prasideda ..., bet greitai ir baigiasi. Jeigu Jūs, pačios žinot, jog vyras Jus labai, labai, labai myli, tai apie kokį meilužį eina kalba?
Mano vyras mane labai myli, lepina, visko perka. Žinau kokia brangi jam esu, kaip jis nenori ir kaip jis bijo mane prarasti. Jis man vienintelis. Ir kad ir kiek gyvenime buvo sunkumų, kad ir kaip norėjau turėti meilužį, to nepadariau, nes aš susivaldžiau. Aš noriu šeimos, laimingo gyvenimo, tad dabar, kai galiausiai atėjau į protą ir realiai normaliai pagalvojau meilužis man visai nereikalingas, tik papildoma našta ant pečių.