Kai labai knieti suduot

kartais buna labai sunku save sutramdyt nevisada padeda ir visi tikrai geri patarimai kuriuos perskaiciau siam skyrelyje,nes maziukei uzeina tokie pykcio priepuoliai kad nebezinau net ko griebtis,tad kartais tenka priimt nevisai priimtina sprendima ir pliaukstelt per uzpakaliuka nors labai noreciau to nedaryt bet kitaip nebesusisnekam ir tai lieka vienintelis budas atkreipti demesi i save ir kad per jos zyzima ar klykima isgirstu tai ka sneku,tikiuosi kad jai paugejus viskas praeis ir tokiu priemoniu imtis nebereikes,

Aš dažnai paduodu savo vaikui tabletę, kad paduotų prosenelei. Šiandien pats susigalvojo, kad reikia prosenelei tebletę paduoti, tai atsidarė stalčių, išsiėmė kokius tai vaistus ir kiša prosenelei. Aš sakau- šitų negalima, daviau, kad paduotų magnio. Vaikas padavė tą magnį, bet tuo nepasitenkino. Vėl išsitraukė iš stalčiaus vaistus ir kiša prosenelei. Aš sakau, kad nebereikia daugiau, tai vaikas klykti pradėjo. Tai aš tada sakau jam "kuti kuti", pakutenau ir mes pradėjom žaisti. Jei būčiau nekreipus dėmesio, tai būtų klykęs tiek pat laiko, kiek mes žaidėm. Iš tikrųjų, tai jis juk dar nesupranta, kad prosenelė negali bet kiek tų tablečių gerti. Labai džiaugiuosi, kad susivokiau šiandien jį pakutenti. Bet čia turbūt ir nuo mamos būsenos priklauso. Kažin, ar susivoktum šitoje situacijoje vaiką pakutenti, jei būtum pervargusi ir nenorėtum nieko nei girdėti, nei matyti
Įsivaizduoju, kad tas pats ir su kokiais tai sūreliais, kai vaikas suvalgo, jų nebėra, o nori dar ir rėkia. Na, supranta, kad nėra, bet dar turbūt nesupranta, kad mama negali mest visko ir nubėgti į parduotuvę nupirkti dar sūrelių

Ai, dar prisiminiau. Virtuvėj valau silkę, girdžiu vaikas iš kito kambario zysdamas ateina. Tai pagalvojau, kad vėl kokią nesamonę susigalvojo, ko negalima daryti. Tai pradėjau dainuoti dainelę iš mūsų dainelių repertuaro. Jis pamiršo, ko zyzė, išgirdęs tą dainelę, atsigulė ant kilimo ir pradėjo kilnoti kojas- mankštą daryti

Čia kažkas rašė, kad vaikai drabužius sukarpė, o mama daugiavaikė ir neturinti laiko aiškinti, tai diržu ir paauklėjo. Na, bet man tai tikrai neatrodo, kad jie iš piktumo sukarpė tuos drabužius Aišku, ir pikta, ir skaudu, bet šiuo atveju tikrai nemanau, kad diržu reikia auklėti.

Aišku, ir aš esu nesusivaldžiusi ir pliaukštelėjusi pora kartų per sauskelnes, bet tai man nepadėjo. Geriau suveikia tas būdas, kai vaiką nunešu į kitą kambarį, uždarau duris, ir užsidarau savo kambary. Tada jis iš paskos atlekia, paimu jį ant rankų ir pabėga tie jo ožiai.

pastebiu, kad kuo toliau, tuo dazniau musu seimoje naudojamas dirziukas aisku, paciai labai nemalonu, kada nusiramini ir pradedi kitaip mastyti-ir pamatai, kad tai tik mano silpnumo israiska, kai nieko kito nebandai daryti... tada buna labai labai geda ir vos nepradedi atsiprasineti tiesiog gal tai pervargimas mamos, o gal viskas del to, kad mane taip pat auklejo tevai dirzu, o ti paskui zodziu.. gal viskas uzkoduota genuose... skaiciau kazkada psichologu nuomone, kad jei tave muse tevai , tai 95 % kad ir tu musi savo vaikus... nors visada sakiau mamai, as tai savo vaiku nemusiu taip kaip tu mane bet ... vis del to yra kaip yra ... bandysiu naudotis siaip patarimais, ir tikiuos, kad pries traukiant dirziuka.. gerai gerai pagalvosiu apie viska ir nukreipsiu pykti kitur...

labai atsiprasau uz off topic'a

bet kaip jus leidziat dvimetinukui vaistus imti? ir dar laikyti juos tokioj vietoj, is kur vaikas pats paimti gali? o jei viena diena sugalvos paragaut, kokius cia saldainius senele valgo?

Prizadejau sau,kad niekada pries vaika nepakelsiu rankos.Yra ir kitokiu bausmiu!!!! Beje,mane tevai su dirziuku augino,bet dabar prisimine LABAI gailisi.Pripazista,kad geras buvau vaikas....

Baikit juokus, pati paimu tą tabletę ir paduodu jam į rankytę, tik, kad prosenelei perduotų ir seku jį, kad į burnytę neįsikištų. Juk nerašiau, kad vaikas pats paima tabletę.

o kaip tas paryskintas vietas suprast tada? kodel vaikas gali nueit ir issitraukt is stalciaus "kokius tai" vaistus? o jei nesuziuresit viena diena?
o gal siaip sau ant kiekvienos vaistu, net visokiu vitaminu ir tt, pakuociu uzrasyta SAUGOTI NUO VAIKU!...

Nu, jo, užsimiršau, kad tada prosenelė stalčiaus neužtvirtino, kad jis neatsidarytų, dėl to paskui su ja apsipykom. Aš iš viso tą stalčių trenkčiau ant spintos, bet, kadangi jos namuose, o ne savo gyvenam, tai nieko ir negaliu padaryti. Dar blogiau, kai ji vaistus pasiruošia ir palieka ant stalo, o paskui pamiršta. Tai dėl to Ugnių priverčiau palaižyti citramono tabletę- kad žinotų koks skonis tų "saldainių". Skonis jam nepatiko. Stengiuosi būti budri, nes daugiau jau ir nežinau, ką galiu padaryti. Čia atrašėte man moralą, bet šiaip jau nesu buka, kad šito nesuprasčiau.

atsiprasau

mano mociute irgi laikydavo vaistus rasomojo stalo stalciuose...
as tikrai bijau tokiu dalyku - esu prisakius vaikams jokiu budu tableciu neliesti, net vitaminus visada paduodu pati. ir stengiuosi, kad tokie dalykai visuomet butu ant virsutiniu lentynu. o maza kas, va mikutis dabar visur ropineja ir kaip teletabiu siurblys visus trupinius i burna deda. neduokdie, ka nors sukramsnotu

sekmes

sveikos, paskaicius apie ka Jus cia didkutuojate ir man kilo noras pasisakyti. Zinote, kas liecia musimus, as manau, kad kartais reiki, tik reikia , kad tai nebutu piktnaudziavimas, ir kad vaikas tikrai zinotu uz ka lupti gauna. Tai turi buti ne sistema musti, o musti krastutiniu atveju.Taciau, jei vaikas jau supranta( kaip mama viena rase apie vaiku darzeli ir sukas, kai vaikas mamai per veida susere) ka daro, as toki mamos elgesi palaikau. Nemanau, kad buciau susivaldzius ir neatkirtus atgal. Tokiu musimusi toleruoti negalima. Dabar tampa madinga vaikui pataikauti, o ka Jus darysite kai jis eis i mokykla ir visi Jusu apkabinimai bus nieko verti, nes apkabinimai ji prades jau erzinti, o kaip tokios bausmes jis nezinos. Tada jau bus per velu ka nors keisti. Pasakysiu vieno ismiciaus zodzius: Mama klausia psichologo, kada man vaika pradeti aukleti. Daktaras klausia, o kiek jam metu? mama atsako : trys. Daktaras: jau pavelavote, reikia pradeti aukleti nuo gimimo.
bet tai tik mano apmastymai, niekam neprimetu savo nuomones.

musimusi toleruoti negalima.

taciau ar "musimosi netoleravimas" automatiskai reiskia, kad turime vaikui trenkti atgal? specialiai paryskinau sakini apie susivaldyma: vaikas musasi, nes nesugeba suvaldyti kylancio pykcio ir agresijos. ar kirsdama atgal mama parodys susivaldymo pavyzdi? ar parodys tinkama buda kaip reiksti pykti ir neigiamas emocijas? kokia pamoka gali vaikas ismokti is tokio elgesio, kai mama, sakydama "nesimusk", pati musasi? vaikui mustis draudziama, o mamai galima? nes ji didele ir stipri?

as savo vaikams vis kartoju, kad stiprus yra ne tas, kuris geriau musasi, o tas, kuris sugeba susivaldyti ir nesimusti, net tada, kai labai pyksta... ir kuris sugeba PASAKYTI, kaip jauciasi.

aš irgi vis kartojau vaikams, o dabar sakau ir sau (o dabar beveik viską, ką sakau vaikams, pakartoju antrą kartą ir matau, kad viskas tinka ir man! ), nu nieko, pavyksta (aš ne apie mušimąsi, o apie susivaldymą...kaip čia pasakius, net ne apie jį, o apie bandymą neigiamas emocijas versti kažkokiom teigiamom, paverčiau sau tai žaidimu ir nieko, gaunasi , mat jei emocijas nuslopinsi, neišliesi, tai juk irgi ne kas gaunasi po kurio laiko... ). Ir savo riteriui sakau, kad tas riteris, ne kuris kitus nugali, o kuris savy "blogietį ožį" sutramdo (nežinau, ar supranta, ką sakau, bet žiūriu labai mąsliai ).
Spontaniškai kelis dalykus prisiminiau, (abu iš knygų), kad jei mušasi, galima paversti tai žaidimu (nes žaidimo rėmai, taisyklės leidžia muštis viesiems ) ir tuomet trenkti, tipo žaidžiam, tai po kelių gerų niuksų maniškis "nebežaidžia" . Kita gi nuomonė yra, parodyti, kad ir tu esi žmogus, kas visa kas žmogiška, tau nesvetima, kad jei kartais nesusivaldai, tai tik dėl to, kad esi lygiai toks pats žmogiškas, su silpybėm, kaip ir ... tavo VAIKAS, žinot, paradoksaliai mums tai nerealiai suveikė, mano vaikas apšalo, kai išrėkiau (ne ant jo!!) kone, kad esu nusikalus ir t.t., kaip jis manęs ir pagailėjo, ir...žinot, gal nebežiūri į mane, kaip į kažką, ko pasiekti neįmanoma, mes tarsi per elgesy ant vieno suoliuko susėdom (o tai bendrystė kažkuria prasme), na žodžiu, mane privertė susimąstyti, bent jau mano vaikiui, kuris kertelę sau užsikėlęs iš kažkur (o gal kaip tik iš mano niekada nenusirovimo...) kaži kokią aukštą, ir kaskart, kai jis nesusituri, blogai jaučiasi (tipo vėl feilas ), tad tai, kad ir mama nesusiturėjo, ji tiesiog pakylėjo