QUOTE(Liebchen @ 2014 02 12, 21:48)
Na darbdavio vietoje man būtų gėda normalų išsilavinimą turinčiam žmogui siūlyti minimumą. Ir apskritai, jei norima normalaus darbuotojo požiūrio į dirbamą darbą, minimumo siūlyti nereikėtų niekam. Pati po mokslų sutikau dirbti už mininumą tik pirmą mėnesį, antrą jau žadėta trigubai daugiau. Neapgavo. Darbo pobūdis nereikalavo didelės patirties, žinių bagažo, labiau greitos reakcijos, atsakomybės, gebėjimų prižiūrėti ir vadovauti pamainai. Pirmą mėnesį ir vaikščiojau kaip avelė paskui kitus, mokiausi. Po to mėnesio tikrai persilaužiau ir galėjau dirbti savarankiškai.
Mūsuose ta bėda, kad ir žmogus persilaužia greitai, bet algos niekas nežada greitai kelti, maždaug, dar nepasiekei kažkokio lygio...
1. Ką vadinate "normaliu" išsilavinimu, ką - "nenormaliu"?
2. Šaunu, jog jūs persilaužėte ir gebėjote darbdaviui pasiūlyti tiek, kiek kad jis nusprendė mokėti jūsų gebėjimų vertą atlyginimą. Bet labai dažnai nepersilaužia. Dirba minimalių žinių, įgūdžių bei pastangų reikalaujantį darbą, nesistengia tobulėti, tačiau atlyginimo užsišaukia trigubo savo sukuriamai vertei. Ir pyksta, kad jam nemoka.
Pati kažkada dirbau pardavėjos - krovėjos darbą ankstyvais studijų laikais, gavau minimumą, bet užteko proto "nešokinėti" - nes suvokiau, jog tai, ką darau, reikalauja minimalaus mano indėlio - tik mechaninis fizinis darbas, kuriame savo protinio potencialo naudoju minimaliai. Praktiškai bet kas, neturintis psichinių sutrikimų, tą darbą galėtų atlikti lygiai taip pat. Minimaliai ir uždirbau