Pas mus buvo tokia situacija. Musu vaikas paskutinis is keturiu. Vyresne sese gyvena su mociute o kiti ivaikinti. Tai kai mes jau tvarkem dokumentus i teisma paiiskejo jog ta vyresne sesuo, kuriai dabar 18 metu nori bendrauti po 1.5 metu... Na ka gi parasiau sutikima VTAT jog nepriestarauju. Pati jai paskambinau. Kadangi mes is kito miesto tai jinai net nepamate broli. Pora kartu parasem kaip gyvename. Na ka galima pasakyti nepazistamam zmogui kaip jos brolis adaptuojasi pas mus, kad susirgo? Buvo tokie abstraktus laiskai viena kitai, biski papasakojo apie mama, nors su ja tik vaikysteje gyveno, redkarciais bendravo ir dabar. Ir tas musu bendravimas baigesi. Jauciu kad visam laikui.
QUOTE(slavlanta @ 2011 06 22, 11:07)
Buvo tokie abstraktus laiskai viena kitai, biski papasakojo apie mama, nors su ja tik vaikysteje gyveno, redkarciais bendravo ir dabar. Ir tas musu bendravimas baigesi. Jauciu kad visam laikui.
būna ir kitokių situacijų - pamenu vieną laidą, kur iš kalėjimo išėję broliai nusprendė susirasti sesę, įvaikintą. ir kaip tykojo prie namų su žurnalistais.
Nežinau, kaip būtų, jeigu žinočiau, kad gausi šeimyna tyko kažkur už kampo. Saugumo jausmo man asmeniškai tikrai nesuteiktų.
p.s. bandėm susirasti vienintelę žinomą sesę, bet be rezultatų. neatsiliepė.
pritariu Vistik
:
na, prirašėte čia tikimybių teorijų 
na, dėl didelio vaikų būrio pagalvojome kas bus jeigu kokią dieną apsireikš, bet atsakymas vienas, kai bus reali situacija bus ieškomas ir atsakymas kas ir kaip, o dabar nereikia sukti sau dėl to galvos ir dėlioti kažkokias situacijas, kurioms gal niekada nelemta realizuotis, o džiaugtis, kad vaikai sveiki, puikiai vystosi ir turės namus ir šeimą. Realiai, nemanau, kad turi įtakos vaikų skaičius, čia patys žmonės sau kliūčių prisigalvoja. Nematau skirtumo ar 3, ar 4 ar 10 vaikų šeimoj, su vienu broliu ar seserimi, kurie nuspręs ieškoti, galima turėti daug daugiau problemų nei su 4 ar daugiau. Žodžiu, gaila tik, kad net tokie dalykai turi įtakos vaikų patekimui į šeimą.
na, dėl didelio vaikų būrio pagalvojome kas bus jeigu kokią dieną apsireikš, bet atsakymas vienas, kai bus reali situacija bus ieškomas ir atsakymas kas ir kaip, o dabar nereikia sukti sau dėl to galvos ir dėlioti kažkokias situacijas, kurioms gal niekada nelemta realizuotis, o džiaugtis, kad vaikai sveiki, puikiai vystosi ir turės namus ir šeimą. Realiai, nemanau, kad turi įtakos vaikų skaičius, čia patys žmonės sau kliūčių prisigalvoja. Nematau skirtumo ar 3, ar 4 ar 10 vaikų šeimoj, su vienu broliu ar seserimi, kurie nuspręs ieškoti, galima turėti daug daugiau problemų nei su 4 ar daugiau. Žodžiu, gaila tik, kad net tokie dalykai turi įtakos vaikų patekimui į šeimą.
Šeimos kakle, nėra viskas taip paprasta ir lengva kaip tau dabar atrodo.
O ką tu manai apie tavo įvaikintų vaikų bendravimą su visais jų broliais ir sesėm?
Juk šito tai jau ateičiai kaip ir palikti negali jei nori, kad vaikai išlaikytų tarpusavio ryšius? Ar yra vyresnių brolių/sesių , kurie pažysta ir bendrauja su tavo įvaikintais vaikais?
O ką tu manai apie tavo įvaikintų vaikų bendravimą su visais jų broliais ir sesėm?
Juk šito tai jau ateičiai kaip ir palikti negali jei nori, kad vaikai išlaikytų tarpusavio ryšius? Ar yra vyresnių brolių/sesių , kurie pažysta ir bendrauja su tavo įvaikintais vaikais?
kad nėra paprasta, tai man ir dabar atrodo, bet nereiktų kurti scenarijų...mūsiškiai jauniausi iš viso būrio, berniukas 1,5 žino tik savo sesę, o sesė 3,5 kalba tik apie du savo brolius: gyvenantį drauge mažiuką ir vyriausiąjį. Dėl bendravimo aš esu kiek kategoriška ir gal tai buvo vienas iš motyvų, kodėl mes galvojome dėl dviejų. Dėl dviejų vaikų mes ėmėm kalbėti todėl,kad suvokėm, jog ateis diena, kai vaikui reikės to "savo kraujo", trūkt plyšt norės susirasti, tai bent vieną "savą" turės šalia. Vien dabar smagu stebėti kaip jie viens prie kito prisirišę, nors, gal todėl, kad auga vienoje grupėje, atskirti nuo dičkių brolių. Dėl bendravimo su kitais broliais, tai nelabai norėčiau tokio bendravimo iki vaikų pilnametystės arba bent jau iki praeis paauglystė. Jeigu tas noras nedings ir sulaukus pilnametystės, tai ir pati padėsiu jų paieškose. O kam dabar tie santykiai ir bendravimas, tai nelabai suprantu, nes ir taip nėra jokių ten santykių ir bendravimo, išskyrus tarpusavyje.
mano vaikas irgi iš didelės šeimos, jau antra vaikų karta gyvena globos namuose, jų daugybė, pusbrolių, pusseserių ir tttt. Na yra kaip yra, nieko aš nebijau, nes jei bijočiau, niekada nebūčiau įsivaikinusi. O jei jau žengi tokį žingsnį, tai puikiai pasveri visas galimas problemas ir dar numatai, kad yra dalykų, kurių gyvenime negali kontroliuoti.... o toms, kurios bijo arba nerimauja, siūlyčiau negalvoti apie įvaikinimą, tiesiog dar neatėjo tas laikas... realiai tai jau faktas tas, kad jei vaikų neaugina jų bio šeimos, tai reiškia kad jos ir yra probleminės, kad joms ten trūksta elementariausių įgūdžių, suvokimo ir ttt. Juokinga tikėtis, kad pasiūlys įsivaikinti geros doros intelektualios šeimos vaikutį
pasakose tik taip būna.
pasakose tik taip būna.
taiska - apie nerimavimą: "mūsų" teismo dokumentuose nurodytas mano adresas, asmens kodas, darbovietė ir pajamos. Jeigu kuriam nors iš vat tų tėvų, kurie stokoja elementaraus suvokimo šautų į galvą rautis į namus, kaip manai, kas gintų?
tikrai nenumačiau tokių dalykų, nes kursuose akcentavo, kad bio tėvai gali bendrauti tik tarpininkaujant jiems. o čia - viskas ant delno. ir dar tretiesiems asmenims - kito vaiko tėvui.
Beje, vieną kursų kolegę tėvai jau susirado. ir bando šantažuoti.
tikrai nenumačiau tokių dalykų, nes kursuose akcentavo, kad bio tėvai gali bendrauti tik tarpininkaujant jiems. o čia - viskas ant delno. ir dar tretiesiems asmenims - kito vaiko tėvui.
Beje, vieną kursų kolegę tėvai jau susirado. ir bando šantažuoti.
Karusia, nežinau ką daryti jei braunasi kažkas svetimas į namus, gal policiją kviesti? Kas dėl konfidencialumo, tai čia jau baisu, jei pateikiama asmeninė informacija, net negalvojau, kad taip būna. Globėjai, kiek žinau, kaip ir yra įpareigoti bendrauti su bio tėvais, čia turbūt pagal aplinkybes, jei įmanoma bendrauti:) Įtėviai neprivalo bendrauti, tiesiog puoselėja savo šeimą taip, kaip mano tai yra geriausia. Taip, nesame apsaugoti nuo netikėto vizito...
Šiandien , mano nuomone, reikia būti be galo naiviu, jei manai, kad įsivaikinau ir viskas iki pilnametystės, jau tik aš spręsiu ką daryti-pasimatyti su bio gimine vaikui ar ne. Naivu. Kai yra visagalis internetas, Facebook ir kt. priemonės. Taip, kad gali ilgus metus netgi nesužinoti, kad tavo paaugęs vaikas bendrauja su visa gimine savo. Ir ką padarysi? Uždrausi? Nieko nepdarysi. Ar naiviai isivaizduoti, kad vaikas nepaklaus savo tikro vardo ir pavardės, jei juos pakeisit. O gal nesakysit, tada dar blogiau, paslaptys ir melas niekur neveda. Įvaikinimas neišgelbės, jei tas tavo vaikas , kad ir paauglys, giminių suklaidintas išeis, iš namų. Ir čia nėra jokia teorija, reikia mąstyti realiai, o ne galvoti, kaip buvo prieš daug metų-įsivaikinau, saugu, niekas nežino, paslaptis, aš sprendžiu ką daryti, tegul ieško kai bus pilnametis ir t.t. Vėlgi, paimti du vaikus iš didelės šeimos, ir galvoti, kad leisiu matytis tik kai bus pilnamečiai, o tai yra po kokių 15 m. , yra savanaudiška, sakykim ne tik savo įvaikių atžvilgiu, bet ir tų kitų likusių vaikų. Būtent dėl to aš ir nenorėjau vaiko iš didelės šeimos. Kadangi atsiranda daug įsipareigojimų. Ir jie nėra malonūs, jie vis kutena sąžinę.
Vistik, žodis "nelabai norėčiau" nereiškia "neleisiu". Bus situacija bus ir sprendimas. Apie nesakymą dėl įvaikinimo naivu būtų tikėtis, kad nesužinos, juolab mergaitei 3,5, tad manau kai ką ir prisimins. Vistik, realiai mąstyti, tai reiškia vertinti tai kas realu, o aš nesiruošiu vertinti dabar to, ko galbūt nebus. Esmė vaikai iš daugiavaikių šeimų. Beje, niekada negalite būti apsaugota nuo savo aprašytų "baisybių" dėl giminių, nepaisant to, kad Jūsų vaikas galbūt ir ne iš daugiavaikės šeimos, vat ką noriu pasakyti. Žmogus dėlioja, o Dievulis kvatoja. Kaip ten sako, bėgai nuo vilko užsirovei ant meškos?
QUOTE(taiska @ 2011 06 22, 19:01)
Karusia, nežinau ką daryti jei braunasi kažkas svetimas į namus, gal policiją kviesti?
nu gal. o ką aiškinti vaikui, kodėl neįsileidau tėvo ir močiutės, kuriuos lyg ir pamena? teisingiau - faktą kad jie buvo, jų pačių, spėju ne. Savo išgasčio, kad koliojo auklėtojas - irgi ne...
QUOTE(šeimos kaklas @ 2011 06 23, 12:06)
Bus situacija bus ir sprendimas.
Bet juk būtent ta situacija pas jus yra dabar, o ne kažkada ateityje tik bus. O sprendimo kaip suprantu neturit.Aš apie tai kalbu. Ją dabar mano supratimu jau reikia svarstyti. Juk vaikų daug, vyresni manau žino, kad turi šituos kuriuos jūs įvaikinat, ką darysit dabar, šiandien-nutrauksit tą jau dabar trapų ryšį ir bandysit atnaujinti tik kažkada, ar bandysit palaikyti ryšį su visais likusiais, kad kaip tik nenutraukti to ryšio. Juk ne apie laukimą, kad pasibels kažkas į duris po n metų tada spręsim, o apie tai kad jūs jau dabar įpareigoti apsispręsti kaip elgtis, kad būtų teisinga tiek savo įvaikintų vaikų, tiek tų kitų vaikų atžvilgiu.
Būtent toje situacijoje kurią aprašiau ir galvojau esamu momentu ką man reiks daryti, va pasiimu, ir ką daryti nuo šiandien-iš vis nebendrauti, laukti pilnametystės, laukti kol pasibels kas į duris, ar bandyti palaikyti kažkokius ryšius su kitais vaikais, o su kuriais, ar man jų ieškoti, ar ne, o gal nereikia, o gal reikia, jei sakykim būtų vienas , du tai kitaip, o ką su 8 daryt, kaip atsirinkti su kuriais bendrauti, ar man sekti jų gyvenimą, ar man užsiimti tik pasiimto vaiko auginimu, kas yra teisinga tokioje situacijoje? Kas pasakys? Va kaip bent jau mano pasirinkimą lėmė ar vaikas iš daugiavaikės šeimos ar ne, tai atsakomybė, už pasiimtą vaiką ir tuos kurie man visiškai svetimi, o jai jie broliai ir seses.
