Žingsnis į priekį link įvaikinimo II

apie šiandienos situaciją rašiau, nėra to ryšio su kitais broliais ir tikrai jo nekursiu, kad pradėčiau balamutinti savo vaikus ir kelti dar didesnę sumaištį jų galvelėse. Mūsiškiai yra prisirišę viens prie kito, tai jiedu drauge ir gyvens. Paklaustumėte apie ryšių puoselėjimą kad ir savo PRIDE mokytojų, tai jie Jums po paskaitų kiek kitokią teoriją išdėstytų, remdamiesi savo darbo praktika, o ne amerikoniška metodika. O su liekančiais vaikų namuose turiu dirbti ne aš, o VTAT su vaikų namų psichologu. Mes vaikinamės du vaikus, tad jais ir turime rūpintis bei prisiimti atsakomybę už juos, nes viso pasaulio tikrai neišgelbėsi. Realiai, jūs dėstote tai, kas galioja visoms įsivaikinusioms šeimoms, nepaisant to iš daugiavaikės šeimos ar ne. Jeigu įvaikintas vaikas turi du brolius ar seses ar vieną, bet gyvena vaikų namuose ar su bio šeima, tai tada jau apie ryšių puoselėjimą galvot nereiktų? Parodykit man kiek įsivaikinusių šeimų puoselėja vaikų ryšius su kažkur gyvenančiais broliu ar sese? Mano tikslas dabar auginti sveikus vaikus, rūpintis jais ir kad kuo daugiau šypsenų būtų jų veiduose. O kalbant apie teisingumą mūsų situacijoje, tai neteisybė vaikų gyvenimuose prasidėjo jau tada, kai jie atėjo į šį pasaulį, nes jais niekas nesirūpino, jie negavo to, ką gauna kūdikiai normaliose šeimose, tad mūsų darbas bent iš dalies kompensuoti tuos praradimus.

QUOTE(šeimos kaklas @ 2011 06 23, 13:56)

apie šiandienos situaciją rašiau, nėra to ryšio su kitais broliais ir tikrai jo nekursiu, kad pradėčiau balamutinti savo vaikus ir kelti dar didesnę sumaištį jų galvelėse.  Mūsiškiai yra prisirišę viens prie kito, tai jiedu drauge ir gyvens. Paklaustumėte apie ryšių puoselėjimą kad ir savo PRIDE mokytojų, tai jie Jums po paskaitų kiek kitokią teoriją išdėstytų, remdamiesi savo darbo praktika, o ne amerikoniška metodika. O su liekančiais vaikų namuose turiu dirbti ne aš, o VTAT su vaikų namų psichologu. Mes vaikinamės du vaikus, tad jais ir turime rūpintis bei prisiimti atsakomybę už juos, nes viso pasaulio tikrai neišgelbėsi. Realiai, jūs dėstote tai, kas galioja visoms įsivaikinusioms šeimoms, nepaisant to iš daugiavaikės šeimos ar ne. Jeigu įvaikintas vaikas turi du brolius ar seses ar vieną, bet gyvena vaikų namuose ar su bio šeima, tai tada jau apie ryšių puoselėjimą galvot nereiktų? Parodykit  man kiek įsivaikinusių šeimų puoselėja vaikų ryšius su kažkur gyvenančiais broliu ar sese? Mano tikslas dabar auginti sveikus vaikus, rūpintis jais ir kad kuo daugiau šypsenų būtų jų veiduose. O kalbant apie teisingumą mūsų situacijoje, tai neteisybė vaikų gyvenimuose prasidėjo jau tada, kai jie atėjo į šį pasaulį, nes jais niekas nesirūpino, jie negavo to, ką gauna kūdikiai normaliose šeimose, tad mūsų darbas bent iš dalies kompensuoti tuos praradimus.

<{POST_SNAPBACK}>

jei broliai ir seserys gyventu visi kartu vienuose vaiku namuose, tai gal ju nelabai ir skirtu. Bet dazniausiai jei ju daug, del amziaus yra atskiriami ir patalpinami skirtinguose vaiku namuose. Kai kurie is ju globojami giminaiciu ar svetimu zmoniu.

Puoseleti rysi galima, jei visi butu tokie geranoriski kaip pati. Bet deja, realiame gyvenime yra atvirksciai.

Nemanau, kad reiketu pergyventi kad nebus puoselejimas tolimesnis rysys tarp broliu ir seseru. As sau galvos nekvarsinu tokiais dalykais.

Mes palaikom nuolatinius ryšius su mano mergytės broliais ir seserimi - keičiamės nuotraukomis, sveikiname vieni kitus su gimtadieniais, Kalėdomis, keičiamės laiškais. Yra dar viena sesuo, pati jauniausia, kurią įvaikino viena lietuvių šeima. Vat su ja tai visai nebendraujame, nes įtėviai bijo. Jie vis neprisiruošia mergaitei papasakoti, kad yra įvaikinta. Aišku, tai jų sprendimas, čia jau nieko nepadarysi, bet aš akivaizdžiai matau, kad ta mergaitė tiesiog nyksta iš mano dukros atminties - pasakius tos mergaitės vardą dukra dar turi pagalvoti apie ką čia kalba eina. O su broliais ir vyriausia seserimi visai kitaip, juos visada prisimena. Ką tik buvome Disneilende, tai dukrytė paėmusi mano fotoaparatą vis pyškino nuotraukas - "šita bus tam broliui, nes noriu jam parodyti šitą namą, šita - anam broliui" ir t.t. O pamatytumėte kokia ji laiminga būna, kai gauna iš jų kokią atvirutę ar nuotrauką. Tada akivaizdžiai pamatai kaip vaikui yra svarbu tas ryšio palaikymas.

Pippi, nežinau kokia Jūsų situacija. Aš pasikartosiu, bet mūsų mergaitė kaip brolį suvokia tik vyriausią ir mažiuką, nors visi kiti broliai ir sesės gyvena tuose pačiuose globos namuose. Galvojant apie liekančius globos namuose brolius ir seseris, manau, būtų nesąžinga palaikyti ryšį su jais ir galiu paaiškinti kodėl. Kaip Jums atrodo kokius jausmus sukels toks bendravimas su likusiais globos namuose? Kas jiems atsakys į klausimą kodėl vaikinamės tik 2 , o ne juos visus? Kodėl mūsų namuose atsirado vietose būtent šiems dviems? Kaip likusiems jaustis, kai jų brolis ir sesuo gyvena šeimoj, namie, yra viskuo aprūpinti, o jie turi glaustis valdiškuose namuose? Tarkim, aš drausčiau savo vaikams siųsti broliams ir sesėms nuotraukas iš disneilendo vien dėl aukščiau išvardintų priežasčių, nes tai sukeltų jiems neigiamas emocijas. Reikia pagalvoti ir apie liekančius globos namuose. Tai yra mano supratimas ir todėl aš nelinkusi palaikyti ryšius su likusiais, juolab ir amžiaus skirtumas tarp jų egzistuoja. Kiekvienas mes priimame sprendimus remdamiesi savo suvokimu.

Na, jie patys Disneilende (ir ne tik ten) yra buvę

Kai pagalvoju - mano mergytės šeima (t.y. jos broliai ir seserys) tikrai po laiminga žvaigžde gimė, nes po truputį, po truputį, grupelėmis buvo įvaikinti absoliučiai visi, net tie, kurie buvo jau mokyklinio amžiaus (ir ne pačio jauniausio). Kas Lietuvoje liko, kas į užsienį išvažiavo. Bet tarp jų visuomet buvo kažkoks labai stiprus ryšys (gal dėl to, kad savo biologinėje šeimoje vieni kitus augino, o į globos namus papuolė jau paaugę ir visi vienu metu). Kaip minėjau, ryšių nepalaiko tik viena šeima, įvaikinusi pačią mažiausiąją iš tos šeimos. Aišku, ta mergaitė neprisimena savo brolių ir seserų, nes įvaikinimo metu buvo pakankamai maža, bet aš savo akimis mačiau, kaip dėl to pergyveno ir verkė vyriausioji sesuo, kuri dar prieš jiems visiems papuolant į globos namus patiems jauniausiems savo broliams ir seserims atstojo motiną (mano vaikas kažkada man taip ir yra pasakęs - "aš turiu dvi mamas, tave ir ..." (pasakė vyriausiosios sesers vardą).

Šeimos kakle, visų pirma, kad to ryšio kaip jūs sakote nėra tarp vaikų, tai reikia suprasti, kad ne jie dėl to kalti, gal būt jų dar toks amžius, kad jiems sunku tą ryšį suprasti, juk vaikų vaikų namuose daug, o jiems reikia išskirti savo brolius ir seses iš jų.

Mane be galo stebina, toks jūsų kategoriškas nusistatymas. Jūs turite suprasti, kad kai įsivaikinat, tai tie vaikai netampa jūsų nuosavybe, tai skirtingai nuo savų pagimdytų vaikų, kad ir kaip norėtumete nematyti to skirtumo, bet jis yra,nes pagimdyti vaikai turi tik savo tėvus, o šitie , norit jūs šito ar ne, bet turi savo kitus tėvus ir dar ne tik brolius ir seses, bet ir būrį kitų giminių. Jie yra. Buvo ir bus. Visų pirma kai jūs kategoriškai sakote NE dėl pasimatymų ir ryšių išsaugojimo tarp brolių/sesių, jūs pagalvokite, ar tikrai būtumete įsivaikinusi šituos vaikus, ir ar apskritai būtumete galvojusi apie įvaikinimą, jei būtumete turėjusi savo vaikų. Greičiausiai,kad ne. Aš suprantu ir gerbiu tokį sprendimą įsivaikinti, aišku,kad vaikams gerai bus pas jus, bus aprūpinti ir prižiūrėti, bus mylimi,bet juk dalinai jūs ne dėl jų tai darote, tai darote ir norėdami išspręsti savo problemą, todėl reikia suprasti, kad tie vaikai atėjo pas jus kitu keliu ir tas kelias nėra toks pats kaip pagimdyti savo, kad tame kelyje jie turi daug sau brangių žmonių, kurių jūs iš jų neturite teisės atimti.
O jei sakote, kad reikia pagalvoti ir apie liekančius vaikų namuose, tai kaip jums atrodo,kaip jausis kad ir tas vienas vyresnis brolis, kai jo pažinoti mažiukai, bus galima sakyt visam gyvenimui atimti iš jo, per vieną dieną. Beje kaip ir iš kitų. Va būtent todėl ir yra skirtumas iš kokios šeimos yra imami įvaikinti vaikai. Tai atsakomybė, ir kuo tų vaikų daugiau tuo ji irgi didesnė.


Pippi, be proto gerbiu tave. Net nežinau ar pati aš taip sugebėčiau. Aš kaip tik esu dabar sprendimų ir apmąstymų kelyje, kaip man supažindinti Fėja su sese, kai jos viena kitos nematė, nepažįsta ir nieko viena apie kitą nežino, kaip tai padaryti ,kad būtų protinga ir kad nei vienai nepakenktų.

Sveikos mamos,
tema kuria dabar diskutuojate aktuali ir mums, nes mūsų žiogas turi dar dvi sesutes. Viena auga su močiute, kita - su savo tėčiu. Abi mergytės matosi ir su bio mama. Užmėtykite mane akmenimis, bet nematau bendros tų vaikų ateities. Taip, neneigiu fakto, kad jie broliai ir seserys, bet tik teoriškai, juk praktiškai brolis auga kitoje šeimoje, yra kiti draugai, kiti jam artimiausi žmonės. Nesakau, kad drausiu matytis kai žiogas paaugs, bet dabar - nematau poreikio vaikams bendrauti. Tokia mūsų nuomonė.
Pati taip pat turiu du brolius (vieno tėčio), bet niekada jų nemačiau, o ir poreikio pamatyti nėra. Ką kalbėti? Juk augom atskirai, nei bendrų draugų turime, nei kažkokių bendrų atsiminimų nėra.
Užaugs, norės, tikrai padėsiu susirasti, bet pati tikrai neskatinsiu vaikų bendrauti.

Vistik, viena ko negaliu suprasti, tai žmonių suvokimo, kad vaikinamasi tik tuomet, kai negali susilaukti savų...su tokiu mąstymu mes toli nenueisime...mes su vyru galime turėti vaikų ir jokių nevaisingumo problemų įvaikinimu nesprendžiame...mano bendrai nusistatymas yra tas, kad tiek bio tiek įvaikinti nėra niekieno nuosavybė, tai yra asmenybės, kuriom mes padedame užaugti ir rūpinamės jais, o kokių santykių su kuo jie norės užaugę spręs patys.
Pippi, dėl disneilendo kalbėjau galvodama apie savo vaikus ir jų brolius. Vargiai ar būtų korektiška siųsti foto iš disneilando tiems, kurie auga vaikų namuose. Mūsų atveju visi vaikų namuose. Jeigu vaikai gyventų šeimose, tuomet apie bendravimą tikrai rimtai galvočiau, bet mūsų atveju aš lieku kategoriška dėl bendravimo kol vaikai maži. Kadangi su mūsų PRIDE mokytojais bendraujame ir jie visaip kaip mumis rūpinasi, tai kalbėjome ir apie bendravimą su broliais. Realiai jie nesiūlo irgi to bendravimo. Papasakojo įtėvių istoriją, kurie bendravo su dukters broliu, kuris augo globos namuose. Bendravo gražiai iki mergaitė nesulaukė paauglystės, o brolis pilnamėtystės. Tada prasidėjo visi bendravimo malonumai, kai brolis su draugais atvaro pasiimti sesę pasitūsinti, pagirdo sidriuku ir nelabai jau eina su mergina susikalbėti, o su broliu juolab. Viskas gražu kol gražu...Bet kaip ir minėjau man dar tas bendravimas būtų nesąžiningas likusiųjų globos namuose atžvilgiu. Bendrai, nelabai ir įsivaizduoju kaip tai turėtų vykti.

Sveikutės, noriu ir aš prie jūsų prisidėti ir pabendrauti, perskaičiau visą jūsų skyrelį. labai naudingos informacijos radau, mes laukiame eilėje vaikučio įsivaikinimui, į eilę mes pakliuvome kovo pabaigoje ir buvome 52, norime bet kokios lyties iki 2 metukų, kažkaip nesuprantu aš tos eilės, nes žiūriu kad kitos tik eilėje įrašytos ir tik 34 rytoj paskambinsiu ir klausiu.

Labas, bet kazkas cia ne taip, negali buti jog esate 52-ieji, nes mes irasyti i eile pries pora menesiu ir tai esame kazkur apie 34-aji numeri. Pasiskambinkite, kazkas cia ne taip

Nu va pasiskambinau ką tik esame 27, kažkaip labai jau lėtai ta eilė juda prieš mėnėsį buvom 28, nieko aš visiškai nesuprantu.

Gal yra čia mamyčių, kurios taip pat iki dviejų metukų bet kokios lyties įsivaikino, labai įdomu, kiek laiko jūs laukėte eilėje?